I have just updated my HICP forecast for May 2012 and the next few months. Although were experience a mixed economic development in the EU and slowing increase of the oil price makes no pressure on Lithuanian HICP, the high base of the last year can push the year-over-year HICP upside in the next few months.
I expect the May HICP to reach 3.0 y-o-y and to slow down to 0.5 m-o-m.
UPDATED: Statistics Lithuania expects a slow down to 2.5% y-o-y and 0.0% m-o-m.
Ar jau galima atsipūsti? Na jeigu klausytis premjero A. Kubiliaus:“Orai gerėja. Ekonomikos reikalai taip pat taisosi” (delfi.lt) – būtu galima galvoti, jog taip. Deja, tai, kad Graikijos skolų nurašymas įvyko be didelių bangų, dar nereiškia, jog šie metai bus ramūs. Nepaisant to, kad Europos Centrinis Bankas (ECB) paskolino 1 trilijoną € eurozonos bankams, Ispanams prasitarus, jog jie nori nukrypti ir padidinti deficitą daugiau nei sutarta, skolinimosi kaina iškart pašoko aukštyn.
Šiuo metu Eurozonos horizonte didelių bangų nesimato, tačiau uraganas gali pakilt kur kas greičiau nei mums patiktų. Juolab dabar, kai finansų rinkos sunerimusios, nes neaišku, ar Vokietija (iki šiol pagrindinis Eurozonos motoras) nesusilpnejo ir nenusileido į recesiją!
Straipsnyje „Ekonomistai dėl teigiamų tendencijų nesutaria, bet grėsmes įvardija vienodas“ (delfi.lt) įdomus faktas: Nerijus Mačiulis ir Violeta Klyvienė yra nevienodos nuomonės, kaip vertinti 2012 metų naujausius mėnesinius duomenis. Kol N.Mačiulis mato pirmuosius atsigavimo ženklus vertindamas mažėjantį nedarbą, augančius atlyginimus bei gerėjančias pramonės vadovų nuotaikas, V.Klyvienė linkusi kiek atsargiau vertinti naujausius statistinius duomenis.
Tačiau abu regis visiškai nesutaria dėl to, kaip vertinti paskutinių poros mėnesių eksporto duomenis. Iš vienos pusės, eksportas nesilpsta – tai tarsi Lietuvos konkurencingumo įrodymas, iš kitos pusės, kaip pažymi V.Klyvienė, eksporto augimas sausį palyginus su gruodžiu buvo labiau neigiamas, nei gruodį palyginus su lapkričiu.
Šioje vietoje būtų galima atkreipti dėmesį į sezoniškumą: sausį eksporto augimas visad būna labiau negatyvus nei gruodį, tam turi įtakos kalėdinė prekyba.
Tad N. Mačiulis teisus? Lietuvos ekonomika atsigauna?
Pažvelkime iš pradžių į eksporto ir importo duomenis (žr. 1. diagramą). Pirma diagrama parodo eksporto ir importo apimtis (mlrd. LT), eksportą ir importą eliminavus sezono įtaką, bei 3-čio laipsnio abiejų kreivių polinomą. Visu pirma krenta į akis tai, jog eliminavus sezono įtaką, matomas eksporto sulėtėjimas, kol tuo tarpu, sezono įtakos eliminuotas importas auga! Taigi, Lietuvos prekybos balansas yra neigiamas ir didėja. Tai iš dalies galima paaiškinti lengvu Lietuvos vartojimo atsigavimu, arba tiksliau, dar pakankamai optimistiniais vartotojų lūkesčiais[1]. Tačiau akivaizdus ir bendras visų kreivių augimo lėtėjimas, suponuoja, jog po 2009m. patirtos krizės importo ir eksporto kiekiai yra atsistatę[2], tad artimiausiu metu begalime tikėtis tik gana nežymaus augimo. Tam įtakos turi tiek palyginamoji bazė, tiek faktas, jog Europoje kol kas sunku numatyti ekonominio vystymosi raidą. Visgi Lietuvos eksportas nepradėjo ženkliai blogėti, kaip buvo manyta, dėl nepablogėjusios ekonominės situacijos pagrindinėse Lietuvos eksporto šalyse: Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje. Suprantama, šioje vietoje būtų galima plėtoti eksporto duomenų analizę, tačiau tai nėra šio straipsnio tikslas. Prognozė: jeigu Euro Zonos krizė labiau nepaveiks Lietuvos eksporto partnerių, o Amerikos ekonomikos atsigavimas atstos Kinijos ekonomikos augimo atokvėpį, galima tikėtis metinių eksporto augimo tempų lėtėjimo artimiausiu metu, tačiau staigaus ir netikėto lūžio tūrėtume išvengti.
Tačiau kokia bendra Lietuvos vidaus ekonomikos situacija?
Į šį klausimą atsakyti yra kiek sunkiau, tačiau vengčiau būti toks optimistas kaip N.Mačiulis. Nerimą kelia keletas svarbių aspektų.
Kaip ir tikėtasi, 2010m. „emigracijos banga“ kilo, kai pieliečiams, kurie nėra užsiregistravę darbo biržoje arba nėra deklaravę išvykimo iš Lietuvos, reikėjo susimokėti PSD įmokas.
Pozityvią įtaką emigracijos lėtėjimui, bei spartėjančiai imigracijai turi gana prasta kitų ES šalių ekonominė situacija. Pernai imigraciją deklaravo 15 tūkst. asmenų, emigraciją atitinkamai 53 tūkst., taigi neto emigracija siekė 38 tūkst. (žr. 3. diagramą). Šiemet lėtėjant emigracijos srautams galima tikėtis apie 20 tūkst. imigrantų, bei 42 tūkst. emigrantų – tad neto emigraciją gali siekti 22 tūkst.
Tačiau dar didesnį nerimą dėl šių metų ekonominio vystymosi kelia 5 diagramoje matoma situacija: užimtumas nėra pasiekęs prieškrizinio lygio, tačiau laisvų darbo vietų skaičius, po paskutinius 8-is ketvirčius trukusio augimo, signalizuoja potencialią stagnaciją, bei žemėjimą. Tai signalizuoja, jog įmonės optimizavo savo veiklą, darbuotojų paklausa ateityje gali daugiau sparčiai nebeaugti, kas gali turėti neigiamos įtakos atlyginimų augimui, o žinant jog pasaulinių naftos bei maisto produktų kainų augimas tiesiogiai įtakoja infliaciją Lietuvoje, šiais metais, realaus atlyginimų augimo sulaukti vargu ar pavyks.
Tačiau dar didesnį nerimą dėl šių metų ekonominio vystymosi kelia 5 diagramoje matoma situacija: užimtumas nėra pasiekęs prieškrizinio lygio, tačiau laisvų darbo vietų skaičius, po paskutinius 8-is ketvirčius trukusio augimo, signalizuoja potencialią stagnaciją, bei žemėjimą. Tai signalizuoja, jog įmonės optimizavo savo veiklą, darbuotojų paklausa ateityje gali daugiau sparčiai nebeaugti, kas gali turėti neigiamos įtakos atlyginimų augimui, o žinant jog pasalinių naftos bei maisto produktų kainų augimas tiesiogiai įtakoja infliaciją Lietuvoje, šiais metais, realaus atlyginimų augimo sulaukti vargu ar pavyks.
Tad grįžtant prie V.Klyvienės ir N.Mačiulo: situacija Lietuvoje komplikuota – eksportui baigėsi inercija, vidaus vartojimas šiais metais vargu ar pajėgs ištempti ekonomikos vežimą, o vidutinėje laiko perspektyvoje Lietuva susidurs su emigracijos įtakotu potencialaus BVP žemėjimu. Vienintelė išeitis butų reformuoti švietimo sistemą ir dėti visas pastangas kuriant pramonę Lietuvoje, kuri būtų nukreipta į galutinio vartojimo produktų aprūpinimą šiaurės bei vidurio Europos rinkoms. Kas galbūt ir turėtų tapti nacionalinės svarbos strateginiais projektais!
Statistics Lithuania has once again published flash comment on youth unemployment rate emphatically stating, that rate of 32% refers back not on the total amount of youths, but on the labour force among the youths. Only 9.7% of total youths were unemployed. (LINK). This seems to qualify the statement. Still: with 32% youth unemployment, Lithuania is over the average of EU-27: only 21%.
For this graph I took data of 3rd quarter of 2011, due to missing data on 4th quarter of 7 countries ( Austria, Norway, Turkey, Romania, Italy, Latvia, Greece).
“Jaunimo nedarbui mažinti per dvejus metus – beveik 100 mln. litų”(delfi.lt) štai tokia antraštė patraukė mano dėmesį šį gražų šeštadienio rytą. Lietuvoje vyraujantis jaunimo nedarbas, opi tema. Užburto rato pasekmės matomos dabar, o skaudžiai pasijaus dar tik ateityje. Jaunimas neturėdamas darbo, emigruoja darbo ieškoti į užsienį, tuomi pabėga būsimi mokėtojai į pensijų fondus, mažėja šalies produktyvumas, deja tai ne proto nutekėjimas, kurio partekėjimo bus galima greit sulaukt. Tad bet kokie bandymai gerinti jaunimo situacija darbo rinkoje sveikintini.
Tačiau į akį krito iškart, jog didžiąją dalį šios sumos dengs ES. Žinant kaip protingai būna elgiamasi su ES dotacijomis nuteikė artėjančiam šokui:
„Daugiau kaip pusė numatytų lėšų – 70,9 mln. litų – 2012-2013 metais siūloma jaunimo verslumo ir savarankiško skatinimui, iš jų 50 mln. litų – mikrokreditams verslui pradėti“. Kas galbūt skambėtų nuostabiai, jeigu Lietuvoje bedarbiais būtų jaunimas, su išsilavinimu, idėjomis, trykštu kurti, gaminti, realizuoti save. Suprasčiau jeigu būtų jauni mechanikai, norintys atidaryti savo dirbtuves, informatikai, kuriems reikia lėšų IT infrastruktūrai, ar konditeriai, kurie nori savo sugebėjimus realizuoti nuosavoje kepykloje ar konditerijoje. Tačiau, pamačius skaičius straipsnio pabaigoje, pasidaro aišku, jog problema ne jaunimas, kuriam reikia lėšų jog galėtų pradėt realizuoti save, o jaunimas kurio „Net apie 60 proc. neturi profesinio pasirengimo. Daugiau kaip pusė visų jaunuolių neturi darbo patirties“. Įdomu, kokią nauda duoda mikrokreditai žmogui, kuris negali tų pinigų panaudoti taip, jog šie sugrįžtu su kapu, nes jis išvis nemoka dirbti!?
Kiek peržvelgus internetą, radau ne vienų metų analizes, su pasiūlymais kaip gerinti situaciją, bet neradau nei vienos, kuri kryptingai spręstų susidariusią problemą: suteikti kvalifikaciją jos neturintiems ir efektyviai užkirsti kelią nekvalifikuotumui.
Šioje vietoje visgi leisiu sau, padaryti labai paprastus kelis pasiūlymus:
- Privaloma 12 klasių mokslo sistema. Pilną dieną trunkančios pamokos bei po mokyklinė veikla. Sustiprintų pamokų pasirinkimas neturi teisės įtakoti ką žmogus gali studijuoti (kas mokykloje rinkosi kalbą – turi galėt studijuoti matematiką et vice versa). Sustiprintos pamokos turi būt ir praktiškose pamokose kaip mechanika, inžinerija (Kanadiškas modelis)
- Prieš pasirenkant sustiprintas pamokas mokyklose: privaloma 2 savaičių mokinių praktika mokslo metų metu (Vokiškas modelis).
- 2 mėnesių praktika pagal norimą studijuoti specialybę prieš stojant į aukštąją mokyklą.
Be abejo, galima surasti daugybę protingų pasiūlymų, tačiau mano supratimu, esmė yra turėti išsilavinusį jaunimą (baigusi 12 klasių), žinantį ko toliau gyvenime siekti: ar tapti kepėju, mechaniku, teisininku ar politiku. Ir kur to siekti, profesinėje mokykloje, kolegijoje, universitete ar kitokiose institucijose kitoje šalyje.
Po ilgos tylos spaudoje vėl įsižiebė diskusija apie Visagino Atominę Elektrinę (VAE). Už tai atsakingas buvo ne pradėtas parašų rinkimas dėl referendumo inicijavimo (bandant sprendimą dėl VAE permest ant tautos kupros), o Lietuvos Banko pirmininko patarėjo, buvusio LB ekonominių tyrimų padalinio vadovo, Dr. Raimondo Kuodžio skaičiavimas kokia galėtų būti Visagino Atomines Elektrinės (VAE) gaminamos elektros savikaina (http://neris.mii.lt/~ekonomika/Econlib/rk_AE.xls). Po šių skaičiavimų R.Kuodis davė interviu “Žinių Radijui”.
L. Balsio ir J. Vilemo interviu laidoje “Lietuva Tiesiogiai” http://tv.lrytas.lt/?id=13318360751331753446 Kurioje taip pat diskutuota ir apie R.Kuodžio skaičiavimus.
R. Kuodžio paskaičiavimai, be abejo, preliminarūs. Daugelį kainos sudedamųjų reikia tiesiog atspėti: kiek kainuoja pati statyba, kiek kainuos elektrinės likvidavimas ir t.t., nes visa tai yra elektros kainos sudedamosios dalys, bet jos nėra žinomos.
Tačiau man iškilo klausimas, kaip būtent Lietuva galėtų pasiekti tokius mažus skaičius, kokius skelbė ministras A.Sekmokas (17-25ct/kWh)?
Ir išties, tai įmanoma, bet perspėju, tik teoriškai. Jeigu pažvelgsite į R. Kuodžio skaičiavimus, nubraukite skolos aptarnavimą ir gausite tik gamybos kaštus: 7,8 cento/kWh! Be abejo, tai tik teorinis skaičius, nes nežinia, kiek dar kokių skaičių trūksta, tačiau reikia pripažinti, jog tai jau labai arti ministro Sekmoko skelbtų 7-10 centų/kWh. Tai yra ir pagrindinis R.Kuodžio argumentas, jog kainą išpučia ne pati gamyba, bet skolos aptarnavimas. Taigi, kaip Lietuvai pasiekti jog skolos aptarnavimas nesiektu 20ct/kWh?
Čia manau ir slypi šuo pakastas: jeigu į statybos kainą – 17 mlrd Lt yra įtrauktos visos išlaidos, tokios kaip infrastruktūros sukūrimas, rizikos nelaimės atveju prisiėmimas ir t.t. Lietuva galėtu argumentuoti, kad dalį tu 17 mlrd. ji investuoja natūralijomis: žemės sklypu, esančia infrastruktūra, darbo jėga rizikos prisiėmimu ir t.t. Taigi iš Lietuvos dalies (5,78 mlrd Lt =34% x 17mlrd Lt), Lietuvai galbūt tereikėtų investuoti tik 3 mlrd Lt.
Tokiu atveju (skola išmokama per 20metų, visam laikotarpiui galioja 6,75% metinių palūkanų norma), Lietuvai skolos kaštai siektu tik apie 10 ct/kWh, o visa galutinė elektros kaina apie 15ct/kWh.
Štai taip galėtų atrodyti Energetikos Ministerijos slaptieji skaičiavimai. Jais remiantis, iš tiesų, Lietuvai parduodama elektra galėtų būti santykinai pigi ir konkurencinga. Tačiau yra du BET:
- neaišku kokios iš tiesų statybų sąnaudos, ar galės Lietuva investuoti savo infrastruktūra
- neaišku ir ar sutiks Latviai ir Estai su didesnėmis išlaidomis elektrai nei Lietuvai, juolab, kad statybomis ir mokesčiais galės džiaugtis tik Lietuvos vyriausybė. Kadangi Latviai ir Estai negalės atsikratyti finansinių investicijų, galutinė elektros kaina jiems bus apie 30ct/kWh ir tai vargu ar paskatins mūsų kaimynus prisijungt prie šio projekto.
Tad manau, jog teoriškai, tokie skaičiai, kokius pateikė energetikos ministras Arvydas Sekmokas, yra galimi, bet praktiškai bei politiškai nerealizuojami. Įtariu, kad išvydę galutinius skaičiavimus Latviai ir Estai iš projekto pasitrauks kaip jau padarė ir Lenkai. Suprantama, kažkas iš to jau bus uždirbęs pakankamai… Deja, nei A.Sekmokas, nei R.Vaitkus už padarytus nuostolius valstybei – neatsakys.
