Laidoje “Info Diena” apie Graikijos išankstinius parlamento rinkimus

Vakar dalyvavau laidoje “Info diena” (“Info TV”) ir kalbėjausi su Rasa Tapiniene apie Graikijoje vyksiančius išankstinius parlamento rinkimus. Kalbėjomės kokios pasekmės grėstų, jeigu rinkimus laimėtu Alexis Tsipras, Syriza partijos pirmininkas, kuris reikalauja nurašyti dalį Graikijos vyriausybės skolų.

“Vilniaus Alus” pradėjo platintį alų “Už Lietuvą, Vyrai!” – boikotas

Kaip paaiškėjo šiandien, “Vilniaus Alaus” parduotvėse buvo pradėtas platinti ne “Vilniaus Alaus” gamybos alus “Už Lietuvą, Vyrai!”.

(Šaltinis: http://www.dansu.lt/vilniaus-alus-isleido-alu-uz-lietuva-vyrai/)

Nors savo paskyroje “Vilniaus Alus” pareiškė, jog tai ne jų gamybos produktas, o “Vilniaus Alus” perima tik platinimą….

va

(šaltinis: https://www.facebook.com/vilniaus.alus/posts/914551778585606)

Visgi, jeigu alus pardavinėjamas “Vilniaus Alaus” parduotuvėse, manau, kad tai neikeičia esmės, jog remiamas politikas, jo pažiūros ir jo nuostatos. Todėl palaikau šia boikoto akciją!!! Ir kviečiu prisijungti ir Jus: 

https://www.facebook.com/events/748700258541441/748727985205335/?notif_t=like

 

Šveicarijos franko kelionė

The-Swiss-franc-has-been--007

2008 – 2009 metais, prasidėjus finansų krizei, centrinius bankus ištiko problema. Nepaisydami sumažintų bazinių palūkanų normų finansų institutai nepuolė skolintis iš centrinių bankų ir nesuteikė paskolų privačiam sektoriui. Siekdami labiau paskatinti skolinimąsi, dauguma pasaulio centrinių bankų pradėjo naudoti komunikacijos politiką, kai centriniai bankų valdytojai tiesiogiai arba užuominomis nusako, kokios monetarinės politikos galima iš jų tikėtis ateityje bei kokių ekonominių rodiklių sieks centriniai bankai (pvz., 2 proc. infliacijos Japonijoje). Šis instrumentas investuotojams suteikia daugiau informacijos ir leidžia tiksliau nuspėti centrinių bankų būsimus veiksmus bei užkerta kelią “netikėtumams”. Tokią komunikavimo politiką, angliškai vadinamą  forward guidance, adaptavo visi pasaulio centriniai bankai.

Kaip visišką tokios komunikacijos politikos priešingybę būtų galima įvardinti Šveicarijos nacionalinio banko (ŠNB) apsisprendimą, šių metų sausio 15-ą dieną, atsisakyti Šveicarijos franko susiejimo su euru. Iškyla klausimas, kodėl taip skubotai buvo atšauktos valiutų kurso lubos, kurias nustatė ŠNB 2011-ais metais, kai įsisiūbavus euro zonos krizei, investuotojai puolė pirkti Šveicarijos frankus kaip saugios valiutos ikoną?

Prasidėjus finansų krizei ir įsisiūbavus euro zonos krizei, dauguma investuotojų pradėjo nerimauti, jog euro zona gali žlugti, tad puolė pardavinėti eurus ir pirkti Šveicarijos frankus. Išaugusi franko paklausa, lyginant su euru,  didino franko kainą. Nuo 2008 – 2009 metais vyravęs 1,5 frankų ir vieno euro atitikmuo pakito  ir  2011 metų rugpjūčio 9-ą dieną pasiekė 1,05 frankų už vieną eurą kursą. Taip brangstant frankui, Šveicarijos ekonomika, kuri yra stipriai priklausoma nuo prekių ir paslaugų eksporto, 2011 metais siekusio net 65% BVP, pradėjo tapti vis mažiau ir mažiau konkurencinga. Tad 2011 metų vasaros pabaigoje Šveicarijos nacionalinis bankas pranešė, jog nusprendė nustatyti valiutos kurso lubas: 1,2 eurų už vieną franką. Norėdamas užtikrinti stabilų kursą, ŠNB pradėjo spausdinti pinigus ir už juos pirkti užsienio valiutą (devizus) – eurą. Tokiu būdu ŠNB išpūtė balansą beveik penkis kartus, kuris  2014 metų pabaigoje pasiekė 476 mlrd. Šveicarijos frankų. Tai atitinka apytiksliai 70 proc. Šveicarijos BVP.

CHF

ŠNB atsisakė valiutos kurso lubų dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, vis dar yra baiminamasi, kad toks pinigų spausdinimas gali vieną dieną atsigręžti prieš pačią Šveicariją. Egzistuoja tikimybė, jog milžiniškas prispausdintų pinigų kiekis galėtų tapti hiperinfliacijos priežastimi. Taip pat, praeitų metų lapkritį, jau buvo bandyta referendumo būdų įpareigoti ŠNB 20 proc. savo turto laikyti auksu. Tąsyk rinkėjai atmetė tokį siūlymą. Tačiau jeigu toks referendumas įvyktų dar kartą ir  nebūtų atmestas, ŠNB išlaikyti  susiejimą su euru taptų nebeįmanoma. Kita priežastis tai – šį ketvirtadienį planuojamas ECB posėdis, po kurio tikimasi sulaukti žinių apie euro zonos valstybių skolų supirkimą. Toks sprendimas pabrangintų Šveicarijos franką lyginant su euru ir priverstų ŠNB spausdinti dar daugiau frankų, siekiant išlaikyti kursą, atitinkantį 1,2 frankų vienam eurui. Tačiau yra ir dar viena priežastis. Kadangi frankas de facto buvo pririštas prie euro, o euras 2014-ais metais atpigo kitų valiutų atžvilgiu, tad ir frankas kartu atpigo kitų valiutų atžvilgiu. Frankas per 2014 metus atpigo 8 procentais lyginant su JAV doleriu bei su Indijos rupija (pagrindinės Šveicariškų prekių eksporto rinkos po ES). Taigi ŠNB teigia, kad, kadangi Šveicarijos frankas nebėra pervertintas kitų valiutų atžvilgiu, nėra būtina išlaikyti prisirišimo prie euro.

Sunku prognozuoti, kokią įtaką šis ŠNB sprendimas padarys Šveicarijos ekonomikai. Tačiau paskelbus šią žinią, frankas iškart pabrango euro atžvilgiu.  Šveicarijos eksportuotojai netrukus susidurs su didesne konkurencija,  eksportuodami savo prekes ir paslaugas į euro zonos šalis, o  dėl lėtėjančių besivystančių šalių ekonomikų augimo – tikėtinas visuminis eksporto augimo lėtėjimas, reiškiantis galimą stagnaciją Šveicarijoje.

Po ŠNB sprendimo atsieti franką nuo euro, investuotojų dėmesys atsisuko  į Daniją, kuri irgi yra susiejusi savo kroną su su minėta valiuta. Visgi tikėtis, jog Danija atsisakys šio susiejimo, trunkančio jau daugiau kaip 3 dešimtmečius (iš pradžių susisiejo su Vokietijos marke nuo 1982-ųjų metų, o tada su euru) –  neverta. Kur kas labiau tikėtinas sprendimas – tolimesnis bazinių palūkanų normų mažinimas, kaip atsakas į ŠNB veiksmus ir ECB ketinimą pradėti kiekybinį skatinimą.

 

Ar ir vėl Graikija šokdins euro zoną?

Schäuble schließt Staatsbankrott Griechenlands aus

Kadangi gruodžio mėnesį, tris kartus iš eilės, parlamentui nesugebėjus susitarti ir išrinkti prezidento Graikijoje, šių metų sausio 25-ą dieną planuojami išankstiniai Graikijos parlamento rinkimai. Remiantis apklausų rezultatais, šiuo metu pirmauja ir Atėnuose sausio pabaigoje valdžią perimti grasina dabartinės opozicinės partijos Syriza pirmininkas Alexis Tsipras. Šios partijos narių priimti sprendimai sukėlė daugelio euro zonos šalių vadovų galvos skausmus ir per paskutinius Graikijos parlamento rinkimus 2012 metais, nes ši partija reikalauja nurašyti dalį Graikijos skolų ir nenori laikytis susitarimo konsoliduoti viešuosius finansus.

Išankstiniai rinkimai ir vėl kelia paniką. Kas įvyktų, jeigu Syriza laimėtų ir reikalautų nurašyti dalį skolų? Ar Graikija būtų priversta palikti euro zoną? Ar panikos užkratas galėtų išplisti ir kitose euro zonos valstybėse?  Tikriausiai, net ir eiliniam lietuviui kils klausimų, ar nešoka Lietuva į skęstanti euro „Titaniką“?

Sausio 3-ą dieną, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir finansų ministras Volfgangas Schauble šaltakraujiškai ir brutualiai sureagavo į paaiškėjusį faktą, jog Graikijoje vyks parlamento rinkimai, pasisakydami, jog euro zona 2015 metais yra kitokia, nei buvo 2012 metais. Ir 2015 metais, tiek euro zonos vyriausybės, tiek bankai nežlugtų, jeigu Graikija paliktų euro zoną (vadinamasis „Grexit“ scenarijus). Vokietijos vicekancleris, Sigmar Gabriel, patvirtino, jog „Grexit“ scenarijus neatitinka nei Vokietijos, nei ES, nei pačios Graikijos interesų. Tačiau pabrėžė, jog tikisi, kad ir kas perimtų Graikijos vairą, tęs pradėtas reformas ir laikysis įsipareigojimų. Į tokius aukščiausių Vokietijos vadovų pasisakymus finansų rinkos sureagavo gana nervingai. Sausio 5-os dienos pabaigoje Graikijos akcijų biržos ATHEX kursas nukrito net 5,6 procentais, o Vokietijos DAX užplūdo neigiamos emocijos ir buvo prarasti 3 procentai. O Euro kursas tą pačią dieną nusirito iki 1,1864 euro už JAV dolerį.

Jeigu politikams pasisakius, jog neketinama „bet kuria kaina“ išlaikyti Graikiją euro zonoje Vokietijos akcijų biržoje krenta akcijų kainos, tai kokių turbulencijų galima tikėtis sausio 25-ą dieną Syriza partijai  laimėjus parlamento rinkimus?

Kokia iš tiesų situacija Graikijoje?

Nuo 2008 metų, kai prasidėjo visuotinė finansų krizė, realus Graikijos bendrasis vidaus produktas (BVP) smuko net 26 procentais.  Graikijos valdžios skola, kuri 2008 metais siekė „tik“ 105 procentus BVP, 2014 metų pabaigoje, tikėtina, jog siekia apie 180 procentų BVP, neatsižvelgiant į jau įvykusius tiesioginių ir netiesioginių skolų nurašymus. Nedarbas Graikijoje 2012 metais pakilo į aukščiausią tašką, pasiekęs net 28 procentus, 2014 metų pabaigoje sumažėjo tik iki 26 procentų ir vis dar yra vienas didžiausių visoje ES. O darbo našumas ir toliau gerokai atsilieka net nuo ES-28 vidurkio. Taigi, situaciją būtų galima apibūdinti tik vienu žodžiu – katastrofa.

Syrizos vyriausiasis ekonomistas John Milios teigia, jog Graikiją šiuo metu slegia milžiniškos skolos, kurios trukdo ekonomikai augti. O be ekonominio augimo neįmanomas didesnis mokesčių surinkimas ir tai sąlygoja biudžeto proficitą, kuris sudarytų galimybes grąžinti skolas. Todėl John Milios reikalauja skolų nurašymo, kuris buvo taikytas Vokietijai po 1953 metais Londone įvykusios skolintojų konferencijos, kurios sprendimu Vokietijai buvo nurašyta dalis jos skolų. Svarbu paminėti, jog 1953 metais Vokietijai buvo nurašytos skolos, sudarančios tik 20 procentų tuometinio Vokietijos BVP. O  nuo 2012 metų, tiesioginių ir netiesioginių skolų nurašymų metu, Graikijai jau buvo nurašyta virš 70 procentų. Pastebėtina, kad dabartinės 321 milijardų Eurų skolos liūto dalis  (apie 142 mlrd. Eurų) atitinka EFSF: 53 mlrd. eurų, bilateraliniams kreditams ir 32 – TVF. Taigi, finansų sektorius praktiškai visiškai nebeinvestavo į Graikijos vertybinius popierius. Dėl šios priežasties, taikant skolų nurašymą, kentėtų ne kas kitas, o tik ES mokesčių mokėtojai.

Kas nutiktų, jeigu po sausio 25-os dienos rinkimų, laimėjus Syriza partijai, jos pirmininkas atsisakytų mokėti skolas ir reikalautų skolų restruktūrizavimo (nurašymo)? Į šį klausimą sunku atsakyti, nes nėra jokio mechanizmo, kuris nustatytų, kaip ir kada valstybė galėtų palikti euro zoną arba būti iš jos „išstumta“. Vienintelis numatytas atvejis yra kai pati šalis nusprendžia atsiskirti nuo Europos Sąjungos. Tačiau to tikrai nenorėtų Syriza, kadangi Graikija gauna ne tik paskolas kaip euro zonos narė, bet ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų milijardines išmokas.

Visgi egzistuoja viena galimybė Graikijai faktiškai palikti euro zoną, liekant ES nare. Tai įvyktų, jeigu  Europos Centrinis Bankas (ECB) nutrauktų Graikijos finansavimą ir nebepriimtų Graikijos vyriausybės obligacijų, kaip užstato kreditams. Tokiu atveju, Graikijos vyriausybė bei visas finansų sektorius būtų faktiškai atskirtas nuo euro zonos.

Kyla klausimas, kaip vertinti Vokietijos kanclerės ir vicekanclerio pasisakymus, kurie sukėlė bangas euro zonos finansų rinkose? Reikia suprasti, jog šiuo metu Graikijoje nėra vieningos nuomonės apie tolimesnius veiksmus. Dalis graikų nekenčia „trijulės“ (sudarytos iš Europos Komisijos, ECB, TVF) diktato, reikalaujančio veržtis diržus, privatizuoti valstybinius monopolius ir t.t. Syriza rinkėjai  ypač neigiamai vertina Vokietijos vykdomą politiką. Kita dalis graikų nerimauja dėl to, kas būtų, jeigu Syriza laimėtų ir tada nutrūktų Graikijai skirtas finansavimas. Būtent šią politinę bazę ir norėjo sustiprinti Angela Merkel savo pasisakymais. Jai svarbu, jog net Syriza laimėjus rinkimus, ši partija negalėtų sudaryti absoliučios valdančiosios daugumos Atėnuose.

Koks tolimesnis scenarijus yra tikėtinas? Tikriausiai, jog net laimėjus Syriza partijai, vienintelis logiškas kompromisas bus dalinai sumažinti suteiktų paskolų palūkanas ir išmokas, tam tikram laikotarpiui atidėti arba prailginti išmokėjimo laiko periodą. Tokiu atveju Alexis Tsipras tokį susitarimą su „trijule“ galėtų pristatyti saviems rinkėjams, kaip faktinį skolos nurašymą, o Vokietijos kanclerė – kaip absoliučią to fakto priešingybę ir abu būtų teisūs. Kažko daugiau tikėtis nereikėtų.

Dažnai girdimi specialistų pasisakymai, jog jeigu Graikija atsisakytų mokėti savo skolas, tai sukeltų investuotojų nepasitikėjimą kitomis šalimis (Italija, Ispanija, Prancūzija ir t.t.) ir jie skubiai stengtųsi atsisakyti ir šių valstybių vertybinių popierių, todėl euro zonos krizė vėl paaštrėtų. Toks scenarijus, iš tiesų, teoriškai įmanomas, tačiau mažai tikėtinas. Kadangi dauguma euro zonos periferinių, šalių nors ir mažais žingsniais, vykdė struktūrines reformas ir šiuo metu yra kur kas stabilesnės, nei 2010-2012 metais. Be to, euro zonai gresianti defliacija (iš dalies dėl labai žemos naftos kainos) gali priversti ECB vykdyti kiekybinį skatinimą, t.y. pradėti pirkti euro zonos valstybių obligacijas, tokiu būdu siekiant įpumpuoti daugiau pinigų į letarginiu miegu užmigusią euro zonos ekonomiką. Toks žingsnis  sumažintų investuotojų nerimą ir apsaugotų periferines valstybes  nuo baimės užkrato.

Apibendrinant galima teigti, jog dabartinės politinės retorikos tikslas – paveikti prasidedančių Graikijoje rinkimų rezultatus, siekiant užtikrinti reformų ir taupymo tęstinumą. Tačiau, net Syriza laiminėjus rinkimus, tikimybė, jog euro zonoje vėl įsižiebs krizė – mažai tikėtina. Tai turėtų nuraminti ir lietuvius, nes Lietuva neįlipo į skęstantį laivą ir Lietuvai tikriausiai nereikės artimiausiu metu didinti savo įnašo į Europos Stabilumo Mechanizmą (ESM). Tačiau šiuo metu kylančios diskusijos, iš tikrųjų, turėtų tapti konstruktyviomis bei skatinti svarstyti, ar Graikijoje diržai nėra veržiami per stipriai. Per stiprus diržų suveržimas gali turėti įtakos ekonomikos augimui ateityje. Jeigu Graikijos ekonomikos atsigavimas neįgaus pagreičio, tai ši valstybė gali likti amžina skolininke be jokios vilties kada nors išbristi iš skolų liūno ir amžinai rusenti Europos Sąjungos ir NATO pakraštyje.

 

PDF: Ar ir vėl Graikija šokdins Euro zoną_Justas_Mundeikis_LE

“Ar Lietuva elgiasi teisingai įsivesdama eurą?„

Pranešimo skaidrės konferencijai: “Tarptautinė konferencija “Lietuva ir Europos Sąjunga: dešimt metų augimo kartu”

Interviu apie MMA padidinimą +35 LT @Žinių Radijas

Padėsčiau mintis apie MMA ir žemą bendra vidutinio darbo užmokesčio lygį Lietuvoje. Kaip, ka keisti ir tai, kad MMA tampa tik politinio šou instrumentu:

Laidos įrašas:

http://www.ziniuradijas.lt/epizodas/2014/09/05/dienos-klausimas/36297

Minimalios algos kėlimas 35 litais – tik akių dūmimas ir neapdairios politikos padarinys?

MMA +35

Kai šią savaitę buvo paskelbtas sprendimas padidinti MMA nuo 1000 Lt iki 1035 Lt, daug kas džiūgavo: politikai, demonstruojantys savo „veiksnumą“, Lietuvos verslo konfederacija, tačiau labiausiai apsidžiaugė MMA gaunantys asmenys. Juk jų realios pajamos yra padidinamos nuo 845,5 Lt iki 870,74 Lt[1]. Taigi netgi visais 25 litais, o tai – juk beveik 3 % augimas.

Deja, kad ir kaip norėtųsi, toks Lietuvos politikų sprendimas mąstančiųjų neturėtų nudžiuginti:

Visų pirma, ir tikriausiai svarbiausia, tai – sukeliamas įspūdis, kad MMĄ reikėjo didinti tam, jog konvertavus MMĄ į eurus, gautųsi lygi suma (1000 LT=289,6 EUR , o 1035 LT=299,8 EUR). Priimdama šį sprendimą vyriausybė tik įrodė, jog jai yra svarbios ne Lietuvos gyventojų problemos, o gražūs ir apvalūs skaičiukai. Aš pasigedau išsamios analizės ir MMA didinimo plano. šiais metais, tarkim, MMA bus padidintas 35 litais, kitų metų balandžio mėnesį – 45 litais, o spalio mėnesį – dar 25 litais tam, kad 2015 metų pabaigoje būtų pasiekta 1105 Lt suma arba tokia pati MMA kaip kaimyninėje Latvijoje. Diskurso trūkumas ir tik dabar prasidedantis skaičiavimas, kiek būtų galima kitais metais didinti MMĄ, nesukeliant problemų ministrams, kurių pavaldinių, gaunančių 2013 metais MMĄ buvo beveik 20 tūkstančių darbuotojų (privačiame sektoriuje jų buvo apie 78 tūkst.) – iliustruoja neatsakingą ir populistinį vyriausybės veiklos imitavimą.

Visų antra, iki šiol Lietuvoje buvo siekiama turėti pusmečio laikotarpį tarp įstatymo priėmimo bei jo įsigaliojimo. Toks laikotarpis būtinas verslui ir naudingas visai Lietuvos ekonomikai. Verslas, ne retai turintis pusmečio, metų ir kartais net dviejų ar daugiau metų finansinius planus, turi turėti laiko  savo namų darbų atlikimui, nusimatančių pokyčių įvertinimui bei į juos tinkamam reagavimui.  Vienos įmonės gali būti priverstos didinti savo teikiamų paslaugų ar parduodamos produkcijos kainą, kitos – atleisti darbuotojus, ar paskelbti bankrotą. Šiems skaičiavimams atlikti, finansiniams planams pakoreguoti ir buvo būtinas pusmečio laikotarpis. Šiuo savo veiksmu vyriausybė įrodė, jog verslas jai – nė motais. Nors darbo vietos‚ „pabranginimas‘‘ nuo 1311 Lt iki 1357 Lt, t.y. 46 litais, vargu ar nuvarys bent vieną įmonę į kapus, tačiau šis sprendimas atskleidžia, kaip sunkiai prognozuojama tampa Lietuvos ekonominė politika (jeigu ją būtų galima išvis taip pavadinti).

Trečiasis probleminis aspektas: prieš euro įvedimą kylančios kainos. Ne paslaptis, jog daug įmonių, ypač smulkiosios bei paslaugas teikiančios įmonės, noriai suapvalina kainas litais tam, kad, kaip ir vyriausybė, tūrėtų gražius skaičius eurais. Siekiant to išvengti ir kontroliuoti, buvo pasirašytas net geros verslo praktikos, įvedant Eurą, memorandumas. Tačiau didinant MMĄ, atveriama Pandoros skrynia. Verslininkai, norėję didinti („apvalinti“) kainas, dabar galės argumentuoti, jog kainų didinimas yra pateisinamas, nes išaugo kaštai personalui. Sėkmės ieškant teisybės!!!

Nors vienas dirbantysis per metus gaus apie 300 litų daugiau grynųjų pajamų, ir tuo tikrai reikia džiaugtis. Tačiau pažvelgę į diagramą pamatysite, jog Lietuvos MMA užima trečią poziciją nuo galo, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis.

Diagrama: Minimalūs atlyginimai ES-28, taikančiuose MMA, Eurais, 2014 antrasis pusmetis.

MMA +35

Lietuvos vyriausybė, užuot imitavusi darbą bei pastangas padėti mažiausias pajamas gaunantiems asmenims, turėtų daugiau dėmesio skirti ne svarstymams, kaip padidinti MMĄ, o mokesčių progresyvumo didinimui, padidinant NPD bei galvoti, kaip pasiekti, jog pinigai, gaunami dirbant pagal darbo sutartį ir kitaip uždirbami pinigai, būtų apmokestinami remiantis vienodomis taisyklėmis. O svarbiausia, siekti didinti verslo investicijas, taip realiai didinant darbuotojų sukuriamą pridėtinę vertę.

[1] Vienam dirbančiajam, neauginančiam vaikų ir nekaupiančiam papildomam pensijos kaupimui

 

PDF: MMA +35 Lt_final

Regioninės plėtros renginys – Jonavos spaudoje

Kartu su Agne Bilotaite, Laurynu Rekašiumi ir Danu Arlausku diskutavome apie Jonavos ekonominę ir socialinę situacija kartu su bendruomene. Buvo smagu pasidalinti savo įžvalgomis ir aplankyti dar vieną Lietuvos miestą.

jomeda Originalas: http://www.joneda.lt/index.php?option=com_phocadownload&view=category&id=1:laikrasciai&download=73:nr191

Lean Lietuva – mission impossible?

1. Apie konferenciją

Balandžio 30-ą dieną įvyko „Verslo Žinių“ organizuota konferencija „LEAN 2014: KELIAS Į RINKOS LYDERIUS. Pažengusių įmonių praktika vadovams“. Mano nuostabai susirinko daugiau nei 300-ai susidomėjusių dalyvių.

Didžiausią įspūdį paliko Algimanto Markausko, UAB „Thermo Fisher Scientific Baltics“ generalinio direktoriaus, ir Audronės Rimkevičienės, viešosios įstaigos Kėdainių PSPC vadovės, pranešimai.

„Thermo Fisher Scientific Baltics“ bene labiausiai pažengusi, taikant LEAN sistemą, savo kasdieniniame gyvenime. Ponas Markauskas pripažino, kaip byloja ir jo skaidrių pavadinimas, jog: „LEAN: 80% vadybos ir 20% įrankių“. Tai reiškia, jog 80% darbo sudaro sistemos įskiepijimas į darbuotojų kraują iki tol, kol tai tampa rutina ir kasdienybe. Sunkiausia įmonėse įdiegti suvokimą, kad „problema = gėris“. Dažniausiai darbuotojai baiminasi problemų, jas slepia arba kažkaip „apeina“. O tik kalbant ir pasitelkiant pagalbą problemų sprendimui, įmonė ir jos darbas, darbuotojai ir visi procesai tobulėja. O pačių LEAN instrumentų diegimas, taikant juos strateginiame planavime, sudaro tik 20% įdirbio.

Download (PDF, 1.38MB)

Tačiau kur kas įdomesnis pranešimas buvo ponios Rimkevičienės, kuri papasakojo, kaip sekasi diegti LEAN sistemą Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre. Prieš diegiant LEAN, „PSPC“ vyravo įprastas vaizdas: ilgos eilės prie gydytojų kabinetų, laiku neatvykstantys greitosios pagalbos automobiliai ir vyraujantis „chaosas“ sandėliuose bei kabinetuose. Įdiegus LEAN sistemą bei pradėjus taikyti tam tikrus proceso optimizavimus sumažėjo pildomų žurnalų skaičius, sutrumpėjo procedūrų belaukiančių pacientų eilės nuo 25 iki 8 asmenų, laiko normos vykdymas, vykstant pas pacientus, gyvenančius kaimuose, viršijo Lietuvos vidurkį. O optimizavus instrumentų sterilizavimo procesą per trejus metus sutaupyta net 80.000 Lt.

Neatsižvelgiant į šiuos pasiekimus, Audronė Rimkevičienė konstatavo, kad didžiausias iššūkis – nenorintys bendradarbiauti gydytojai, kurie nesuprato LEAN sistemos diegimo prasmės ir net aktyviai jai priešinosi, juk: „Kaip buvo ankščiau, bus gerai ir ateityje, ir kam čia kažką keisti?“.

Download (PDF, 1.68MB)

Po šių įspūdingų pranešimų man iškilo klausimas, kodėl gi visos ligoninės nepradeda reorganizuoti savo veiklos pagal LEAN vadovavimo metodiką? Kodėl nestandartizuoti LEAN ir neįdiegus šio standarto visose srityse?

Grįžęs po konferencijos nusprendžiau, jog teks pasidomėti LEAN išsamiau…

2. Toyotos kata

Bandydamas suprasti, kas yra LEAN, iš kur jis kilęs, ir kaip sekasi jį diegti, pradėjau skaityti Mike Rother knygą: „TOYOTA KATA – managing people for improvement, adaptiveness, and superior results“. Tai ne vienintelė Mike Rother parašyta knyga, tačiau pirmoji, kurioje jis skiria dėmesį ne LEAN instrumentams (kuriems įdiegti reikia tik 20% pastangų), o pačiam darbuotojų, ir vadovų mentalitetui (taigi tiems 80% pastangų, norint, jog LEAN veiktų ir išliktų).

Savo knygoje Mike Rother aprašo, kaip vyksta procesai, bendravimas ir koks mąstymas Toyota korporacijoje yra „normalus“. Tai visiška priešingybė vakarietiškam vadovavimo stiliui. Toyota vadovai (tiek cecho komandų, tiek menedžmento) skiria apie 50% savo darbo laiko, darbuotojų stebėjimui ir susidariusių problemų identifikavimui bei jų sprendimui. Jeigu per mėnesį pranešimų, susijusių su iškilusiomis problemomis, reikšmingai sumažėja (pvz. nuo 2000 iki 1700), skelbiamas visuotinis darbuotojų susitikimas, nes tampa akivaizdu, kad įmonė nebegerina savo veiklos! Toyota korporacijoje visi darbuotojai yra mokiniai, pradedant cecho darbuotojais ir baigiant aukščiausiais vadovais, turintys savo mentorius. Manoma, jog mokytis, tobulėti bei mokyti darbuotojus reikia visą gyvenimą. Vadovas, kartu atliekantis ir mentoriaus vaidmenį, prisiima visą atsakomybę už savo mokinio darbo rezultatus. Mentorius negali atskleisti tinkamiausio problemos sprendimo būdo. Jis tik padeda mokiniui ją išspręsti. Kas nutinka, jeigu mokinio siūlomas problemos sprendimo būdas yra tinkamas, tačiau ne pats optimaliausias? Ogi nieko! Svarbiausia – išmokyti darbuotojus spręsti iškilusias problemas, neatsižvelgiant į tai, kad jų pasirinkimai ne visada būna patys geriausi. Remiantis moto: “If the Student Hasn’t Learned, the Teacher Hasn’t Taught“

(Mike Rother „TOYOTA KATA – managing people for improvement, adaptiveness, and superior results“, p.188 )

fig8-2

Dar vienas skirtumas, jog kiekvienas darbuotojas gali pasakyti savo vadovui: „Aš nežinau, kaip padaryti….“ Nežinojimas nereiškia, kad darbuotojas yra durnas ar nevykėlis. Tai reiškia, jog jis nežino arba nemato sprendimo būdo. Mentoriaus šventa pareiga – jam padėti tobulėti.

Teigiamai vertinama ir tai, jog įmonė išsikelia sau tikslą ir stengiasi jį įgyvendinti, neatsižvelgiant į jo realias įgyvendinimo galimybes bei siekimo būdus. Tiesiog „einama užsibrėžto tikslo link“, sprendžiant iškilusias problemas ir taip žingsnis po žingsnio artėjant užsibrėžto tikslo link.

(Mike Rother „TOYOTA KATA – managing people for improvement, adaptiveness, and superior results“, p.263)

target condToyota korporacijoje niekad nėra bandoma spręsti problemas, nesupratus jų priežasčių. Problema yra pakartotinai analizuojama iki tol, kol sprendimas tampa aiškus. Taip išvengiama šaudymo iš patrankų į žvirblius, tikintis ką nors nušaut. O problemos visad sprendžiamos pavieniui. Kadangi vienos problemos sprendimas daro įtaką visam įmonės procesui, būtina stebėti, kas ir kaip pakito.

(Mike Rother „TOYOTA KATA – managing people for improvement, adaptiveness, and superior results“, p.194 )

5q

 

3. Ar Lietuva taps LEAN?

Ši knyga man sukėlė ambivalentiškus jausmus. Supratau, jog įdiegus LEAN sistemą, ne kaip instrumentą, o kaip vadybos filosofiją tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje, Lietuva galėtų pasiekti nuostabių rezultatų. Reikia pavyzdžių? Būtų galima paminėti bet kurį tarptautinį Lietuvos įvertinimą, pvz., „World Economic Forum“ rengiamą „The Global Competitiveness Report“, kuriame Lietuva užima 48-ą vietą ir, palyginus su ankstesniu vertinimu, prarado 3 vietas (Latvija iš 55-os pakilo į 52-ą, Estija iš 34-os pakilo į 32-ą vietą). Pateikiami faktoriai, trukdantys vykdyti ekonominę veiklą Lietuvoje aiškiai apibrėžia, nuo ko Lietuvoje reiktų pradėti reformas. LEAN sistema, diegiant ją ir ministerijose, ir visose VŠĮ, tikėtina, per keletą metų padarytų Lietuvą skaidresne, efektyvesne ir tobulesne. Lietuvai pavyktų pritraukti daugiau TUI, kiltų sukuriama pridėtinė vertė, o ilgainiui augtų atlyginimai, mokesčiai ir kartu pensijos.

(The Global Competitiveness Report 2013–2014, p.256)

wef

Manote pasakiau kažką naujo? Nauja tik tai, kad taikant LEAN filosofiją, visa tai vyktų tikslingiau, sėkmingiau ir greičiau. Tačiau pati rodiklių analizė, problemų identifikavimas – jau seniai taikomas mūsų kaimynų latvių. O kodėl tai nedaroma pas mus? Atsakymas paprastas – politinės valios trūkumas.

Jonavos rajono savivaldybės ekonominės situacijos apžvalga

LLRI konferencija: “Kas laukia Europos ekonomikos po Europos Parlamento rinkimų?

2014-04-29 09.01.44

Kaip ir praėjusiais metais, šiemet LLRI (Lietuvos laisvosios rinkos institutas) vėl surengė „Free Market Road Show 2014“ konferenciją. Tik skirtingai nei pernai, šių metų tema buvo pasirinkta, atsižvelgiant į artėjančius Europos Parlamento rinkimus. Konferenciją sudarė trys sesijos:

„Ar norime labiau centralizuoto Europos Sąjungos finansų sektoriaus reguliavimo?“

„Ar mokesčių politika skatina protų nutekėjimą?“

„Kas laukia Europos po Europos Parlamento rinkimų“?

Trumpas kiekvienos paminėtos sesijos aptarimas:

Konferencijos pradžioje pasisakė prof. Leszek Balcerowicz, kuris teigė, kad finansinės krizės kyla ne dėl „laisvos rinkos“, o dėl ekscesinės galios koncentracijos. Kai vieninga politika skatina finansinių burbulų pūtimąsi, o finansų sektoriaus įtaka neleidžia politikams žlugdyti šlubuojančius bankus. Tačiau L. Balcerowicz netiesiogiai pritarė Basel III reikalavimams ir Bankų Sąjungos kūrimui, nors atkreipė dėmesį, remdamasis savo patirtimi, jog šie instrumentai turi ir pozityvių, ir negatyvių apsektų bei yra riboti – ypatingai dėl informacinės asimetrijos ir Europos Centrinio Banko (ECB) trūkstamos kompetencijos, stebint virš 600 veikiančių bankų veiklą.

Šios kalbos metu L. Balcerowicz pademonstravo savo konservatyvumą, nes John E. Charalambakis iš vis apkaltino ECB, teigdamas, jog šis yra visų buvusių, esamų ir būsimų neigiamų ekonominų padarinių Euro Zonoje šaltinis ir EZ žlugimo akseleratorius. J. E. Charalambakis taip pat nepraleido progos hiperbolizuoti centrinių bankų vaidmens pasaulinės finansų krizės apogėjuje. Galbūt J. E. Charalambakis tik narsus neoliberalas, o galbūt tik Graikijos saulėje perkaitęs „Black Summit Financial Group“ ekonomistas, tačiau alternatyvaus recepto kaip reikėjo gelbėti į prarają smengančias ekonomikas 2007-2010 metais, jis nesugebėjo aiškiai pateikti.

Diskusijos metu nesužibėjo nei Aldona Jočienė iš Lietuvos banko, nei Šarūnas Nedzinskas iš „DNB“, nei gerokai į diskusiją pavėlavęs Šarūnas Skyrius iš “Gild Corporate Finance“. Išskyrus tikėjimą, jog viskas bus „gerai“ (LB) ir be nusiskundimų dėl augančios biurokratijos (GILD) bei jos sąlygojamų kaštų ir kartu didinamos maržos (DNB) – diskusija paskendo dievagojimosi ekstazėje.

Antra sesija:

Daniel J. Mitchell bandė išaiškinti, kokia yra mobili darbo jėga ir kaip aktyviai ji reaguoja į mokestinius pasikeitimus šalyje bei pabrėžė absoliučią ir nekvestionuojamą būtinybę mažinti mokesčius Lietuvoje. Diskusijoje dalyvavo Žygimantas Mauricas ir Nerijus Mačiulis. Abu daugiau ar mažiau pasisakė už mokesčių mažinimą arba išmintingesnį mokesčių panaudojimą bei atkreipė dėmesį į senstančios visuomenės ateityje potencialiai kilsiančius iššūkius.

Apibendrinant diskusiją būtų galima teigti, jog „šuo pakastas“ ne mokesčių lygyje, o jų panaudojime arba skirstyme. Lietuvoje klesti protų nutekėjimas, kurį sąlygoja ne mokesčių gausa, o menkas atlyginimas, prastos saviraiškos galimybės darbe ir menkos socialinės garantijos.

Po kavos pertraukėlės visi susirinko i trečią sesiją, kurios metu labiausiai išsiskyrė pragmatiškasis Andrius Kubilius, kuris nesitiki jokių esminių pokyčių ES politikoje po gegužės 25 d. rinkimų, o apibendrinant jo poziciją galima teigti, kad jis mato tiek ES, tiek Lietuvą, judančias ekonominės, fiskalinės ir politinės konsolidacijos link. Likę pasisakymai yra neverti išsamesnio paminėjimo…

Trumpai tariant:

Susirinko dėdės, išgėrė kavos, rėžė kalbas, argumentavo už liberalesnę politinę ekonomiką… Ir išsiskirstė nei ką naujo pasakę, nei kokį sprendimą pasiūlę…. Bet bent pareigą atlikę… Apie naujojo EP iššūkius kalbėta nebuvo, apie Briuselio daromų sprendimų įtaką Lietuvai – irgi ne.

Lithuanian GDP growth in 2013 and forecast for 2014-2015

2013q4_contr

Current situation

According to the second estimate of GDP accounts by the national statistics department of Lithuania, the annual GDP grew in real terms by 3.3 percent in 2013. In the fourth quarter the annual growth increased to 3.6 percent (swda 3.3 percent), after a temporary slowdown in third quarter with a 2.2 percent yoy (swda 2.3 percent), which was due to maintenance work in the oil refinery “Orlen Lietuva”.

In the fourth quarter, household consumption remained with 3.1 percentage points the main growth engine of annual GDP growth, thus, showing some slowdown after its maximum reached last quarter with 3.7 ppt contribution. Gross fixed capital formation showed same dynamics: after astonishing 2.9 ppt contribution in Q3, it contributed only 2.5 ppt in Q4. After 4 consecutive quarters of decreasing inventories’ contribution to GDP growth, in last quarter the trend changed to positive – indicating a decreasing external demand for Lithuanian products and contemporary picking up “Orlen Lietuva” production. This underpins the fact that net export’s contribution to GDP growth remained dragging down and decreased to -2.4 ppt after -1.7 ppt in the quarter before.

Outlook

Lithuanian growth is forecast to sustain firm in 2014 and to achieve up to 3.8 percent annual growth. Main influencers are supposed to be temporary accelerating real estate and construction sector. Lower availability of skilled force will force further increase in real earnings and, thus, stronger domestic demand for products and services.  In 2015 and assumingly after the adoption of common EU currency, the strong demand for real estate could diminish, leading to decelerating annual growth of 3.4 percent. Improving economic conditions in the EU, main Lithuanian export’s partner, should increase the external demand and mitigate the net export’s negative contribution to annual GDP growth. But the persistent weak gross fixed capital formation (especially investments in machinery and other equipment) will not allow the increase of labour productivity and by that will set a ceiling to GDP growth in middle term.

2013q4_contr

2013q4_ver2