“Ar Lietuva elgiasi teisingai įsivesdama eurą?„

Pranešimo skaidrės konferencijai: “Tarptautinė konferencija “Lietuva ir Europos Sąjunga: dešimt metų augimo kartu”

Interviu apie MMA padidinimą +35 LT @Žinių Radijas

Padėsčiau mintis apie MMA ir žemą bendra vidutinio darbo užmokesčio lygį Lietuvoje. Kaip, ka keisti ir tai, kad MMA tampa tik politinio šou instrumentu:

Laidos įrašas:

http://www.ziniuradijas.lt/epizodas/2014/09/05/dienos-klausimas/36297

Minimalios algos kėlimas 35 litais – tik akių dūmimas ir neapdairios politikos padarinys?

MMA +35

Kai šią savaitę buvo paskelbtas sprendimas padidinti MMA nuo 1000 Lt iki 1035 Lt, daug kas džiūgavo: politikai, demonstruojantys savo „veiksnumą“, Lietuvos verslo konfederacija, tačiau labiausiai apsidžiaugė MMA gaunantys asmenys. Juk jų realios pajamos yra padidinamos nuo 845,5 Lt iki 870,74 Lt[1]. Taigi netgi visais 25 litais, o tai – juk beveik 3 % augimas.

Deja, kad ir kaip norėtųsi, toks Lietuvos politikų sprendimas mąstančiųjų neturėtų nudžiuginti:

Visų pirma, ir tikriausiai svarbiausia, tai – sukeliamas įspūdis, kad MMĄ reikėjo didinti tam, jog konvertavus MMĄ į eurus, gautųsi lygi suma (1000 LT=289,6 EUR , o 1035 LT=299,8 EUR). Priimdama šį sprendimą vyriausybė tik įrodė, jog jai yra svarbios ne Lietuvos gyventojų problemos, o gražūs ir apvalūs skaičiukai. Aš pasigedau išsamios analizės ir MMA didinimo plano. šiais metais, tarkim, MMA bus padidintas 35 litais, kitų metų balandžio mėnesį – 45 litais, o spalio mėnesį – dar 25 litais tam, kad 2015 metų pabaigoje būtų pasiekta 1105 Lt suma arba tokia pati MMA kaip kaimyninėje Latvijoje. Diskurso trūkumas ir tik dabar prasidedantis skaičiavimas, kiek būtų galima kitais metais didinti MMĄ, nesukeliant problemų ministrams, kurių pavaldinių, gaunančių 2013 metais MMĄ buvo beveik 20 tūkstančių darbuotojų (privačiame sektoriuje jų buvo apie 78 tūkst.) – iliustruoja neatsakingą ir populistinį vyriausybės veiklos imitavimą.

Visų antra, iki šiol Lietuvoje buvo siekiama turėti pusmečio laikotarpį tarp įstatymo priėmimo bei jo įsigaliojimo. Toks laikotarpis būtinas verslui ir naudingas visai Lietuvos ekonomikai. Verslas, ne retai turintis pusmečio, metų ir kartais net dviejų ar daugiau metų finansinius planus, turi turėti laiko  savo namų darbų atlikimui, nusimatančių pokyčių įvertinimui bei į juos tinkamam reagavimui.  Vienos įmonės gali būti priverstos didinti savo teikiamų paslaugų ar parduodamos produkcijos kainą, kitos – atleisti darbuotojus, ar paskelbti bankrotą. Šiems skaičiavimams atlikti, finansiniams planams pakoreguoti ir buvo būtinas pusmečio laikotarpis. Šiuo savo veiksmu vyriausybė įrodė, jog verslas jai – nė motais. Nors darbo vietos‚ „pabranginimas‘‘ nuo 1311 Lt iki 1357 Lt, t.y. 46 litais, vargu ar nuvarys bent vieną įmonę į kapus, tačiau šis sprendimas atskleidžia, kaip sunkiai prognozuojama tampa Lietuvos ekonominė politika (jeigu ją būtų galima išvis taip pavadinti).

Trečiasis probleminis aspektas: prieš euro įvedimą kylančios kainos. Ne paslaptis, jog daug įmonių, ypač smulkiosios bei paslaugas teikiančios įmonės, noriai suapvalina kainas litais tam, kad, kaip ir vyriausybė, tūrėtų gražius skaičius eurais. Siekiant to išvengti ir kontroliuoti, buvo pasirašytas net geros verslo praktikos, įvedant Eurą, memorandumas. Tačiau didinant MMĄ, atveriama Pandoros skrynia. Verslininkai, norėję didinti („apvalinti“) kainas, dabar galės argumentuoti, jog kainų didinimas yra pateisinamas, nes išaugo kaštai personalui. Sėkmės ieškant teisybės!!!

Nors vienas dirbantysis per metus gaus apie 300 litų daugiau grynųjų pajamų, ir tuo tikrai reikia džiaugtis. Tačiau pažvelgę į diagramą pamatysite, jog Lietuvos MMA užima trečią poziciją nuo galo, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis.

Diagrama: Minimalūs atlyginimai ES-28, taikančiuose MMA, Eurais, 2014 antrasis pusmetis.

MMA +35

Lietuvos vyriausybė, užuot imitavusi darbą bei pastangas padėti mažiausias pajamas gaunantiems asmenims, turėtų daugiau dėmesio skirti ne svarstymams, kaip padidinti MMĄ, o mokesčių progresyvumo didinimui, padidinant NPD bei galvoti, kaip pasiekti, jog pinigai, gaunami dirbant pagal darbo sutartį ir kitaip uždirbami pinigai, būtų apmokestinami remiantis vienodomis taisyklėmis. O svarbiausia, siekti didinti verslo investicijas, taip realiai didinant darbuotojų sukuriamą pridėtinę vertę.

[1] Vienam dirbančiajam, neauginančiam vaikų ir nekaupiančiam papildomam pensijos kaupimui

 

PDF: MMA +35 Lt_final

Regioninės plėtros renginys – Jonavos spaudoje

Kartu su Agne Bilotaite, Laurynu Rekašiumi ir Danu Arlausku diskutavome apie Jonavos ekonominę ir socialinę situacija kartu su bendruomene. Buvo smagu pasidalinti savo įžvalgomis ir aplankyti dar vieną Lietuvos miestą.

jomeda Originalas: http://www.joneda.lt/index.php?option=com_phocadownload&view=category&id=1:laikrasciai&download=73:nr191

Lean Lietuva – mission impossible?

1. Apie konferenciją

Balandžio 30-ą dieną įvyko „Verslo Žinių“ organizuota konferencija „LEAN 2014: KELIAS Į RINKOS LYDERIUS. Pažengusių įmonių praktika vadovams“. Mano nuostabai susirinko daugiau nei 300-ai susidomėjusių dalyvių.

Didžiausią įspūdį paliko Algimanto Markausko, UAB „Thermo Fisher Scientific Baltics“ generalinio direktoriaus, ir Audronės Rimkevičienės, viešosios įstaigos Kėdainių PSPC vadovės, pranešimai.

„Thermo Fisher Scientific Baltics“ bene labiausiai pažengusi, taikant LEAN sistemą, savo kasdieniniame gyvenime. Ponas Markauskas pripažino, kaip byloja ir jo skaidrių pavadinimas, jog: „LEAN: 80% vadybos ir 20% įrankių“. Tai reiškia, jog 80% darbo sudaro sistemos įskiepijimas į darbuotojų kraują iki tol, kol tai tampa rutina ir kasdienybe. Sunkiausia įmonėse įdiegti suvokimą, kad „problema = gėris“. Dažniausiai darbuotojai baiminasi problemų, jas slepia arba kažkaip „apeina“. O tik kalbant ir pasitelkiant pagalbą problemų sprendimui, įmonė ir jos darbas, darbuotojai ir visi procesai tobulėja. O pačių LEAN instrumentų diegimas, taikant juos strateginiame planavime, sudaro tik 20% įdirbio.

Download (PDF, 1.38MB)

Tačiau kur kas įdomesnis pranešimas buvo ponios Rimkevičienės, kuri papasakojo, kaip sekasi diegti LEAN sistemą Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre. Prieš diegiant LEAN, „PSPC“ vyravo įprastas vaizdas: ilgos eilės prie gydytojų kabinetų, laiku neatvykstantys greitosios pagalbos automobiliai ir vyraujantis „chaosas“ sandėliuose bei kabinetuose. Įdiegus LEAN sistemą bei pradėjus taikyti tam tikrus proceso optimizavimus sumažėjo pildomų žurnalų skaičius, sutrumpėjo procedūrų belaukiančių pacientų eilės nuo 25 iki 8 asmenų, laiko normos vykdymas, vykstant pas pacientus, gyvenančius kaimuose, viršijo Lietuvos vidurkį. O optimizavus instrumentų sterilizavimo procesą per trejus metus sutaupyta net 80.000 Lt.

Neatsižvelgiant į šiuos pasiekimus, Audronė Rimkevičienė konstatavo, kad didžiausias iššūkis – nenorintys bendradarbiauti gydytojai, kurie nesuprato LEAN sistemos diegimo prasmės ir net aktyviai jai priešinosi, juk: „Kaip buvo ankščiau, bus gerai ir ateityje, ir kam čia kažką keisti?“.

Download (PDF, 1.68MB)

Po šių įspūdingų pranešimų man iškilo klausimas, kodėl gi visos ligoninės nepradeda reorganizuoti savo veiklos pagal LEAN vadovavimo metodiką? Kodėl nestandartizuoti LEAN ir neįdiegus šio standarto visose srityse?

Grįžęs po konferencijos nusprendžiau, jog teks pasidomėti LEAN išsamiau…

2. Toyotos kata

Bandydamas suprasti, kas yra LEAN, iš kur jis kilęs, ir kaip sekasi jį diegti, pradėjau skaityti Mike Rother knygą: „TOYOTA KATA – managing people for improvement, adaptiveness, and superior results“. Tai ne vienintelė Mike Rother parašyta knyga, tačiau pirmoji, kurioje jis skiria dėmesį ne LEAN instrumentams (kuriems įdiegti reikia tik 20% pastangų), o pačiam darbuotojų, ir vadovų mentalitetui (taigi tiems 80% pastangų, norint, jog LEAN veiktų ir išliktų).

Savo knygoje Mike Rother aprašo, kaip vyksta procesai, bendravimas ir koks mąstymas Toyota korporacijoje yra „normalus“. Tai visiška priešingybė vakarietiškam vadovavimo stiliui. Toyota vadovai (tiek cecho komandų, tiek menedžmento) skiria apie 50% savo darbo laiko, darbuotojų stebėjimui ir susidariusių problemų identifikavimui bei jų sprendimui. Jeigu per mėnesį pranešimų, susijusių su iškilusiomis problemomis, reikšmingai sumažėja (pvz. nuo 2000 iki 1700), skelbiamas visuotinis darbuotojų susitikimas, nes tampa akivaizdu, kad įmonė nebegerina savo veiklos! Toyota korporacijoje visi darbuotojai yra mokiniai, pradedant cecho darbuotojais ir baigiant aukščiausiais vadovais, turintys savo mentorius. Manoma, jog mokytis, tobulėti bei mokyti darbuotojus reikia visą gyvenimą. Vadovas, kartu atliekantis ir mentoriaus vaidmenį, prisiima visą atsakomybę už savo mokinio darbo rezultatus. Mentorius negali atskleisti tinkamiausio problemos sprendimo būdo. Jis tik padeda mokiniui ją išspręsti. Kas nutinka, jeigu mokinio siūlomas problemos sprendimo būdas yra tinkamas, tačiau ne pats optimaliausias? Ogi nieko! Svarbiausia – išmokyti darbuotojus spręsti iškilusias problemas, neatsižvelgiant į tai, kad jų pasirinkimai ne visada būna patys geriausi. Remiantis moto: “If the Student Hasn’t Learned, the Teacher Hasn’t Taught“

(Mike Rother „TOYOTA KATA – managing people for improvement, adaptiveness, and superior results“, p.188 )

fig8-2

Dar vienas skirtumas, jog kiekvienas darbuotojas gali pasakyti savo vadovui: „Aš nežinau, kaip padaryti….“ Nežinojimas nereiškia, kad darbuotojas yra durnas ar nevykėlis. Tai reiškia, jog jis nežino arba nemato sprendimo būdo. Mentoriaus šventa pareiga – jam padėti tobulėti.

Teigiamai vertinama ir tai, jog įmonė išsikelia sau tikslą ir stengiasi jį įgyvendinti, neatsižvelgiant į jo realias įgyvendinimo galimybes bei siekimo būdus. Tiesiog „einama užsibrėžto tikslo link“, sprendžiant iškilusias problemas ir taip žingsnis po žingsnio artėjant užsibrėžto tikslo link.

(Mike Rother „TOYOTA KATA – managing people for improvement, adaptiveness, and superior results“, p.263)

target condToyota korporacijoje niekad nėra bandoma spręsti problemas, nesupratus jų priežasčių. Problema yra pakartotinai analizuojama iki tol, kol sprendimas tampa aiškus. Taip išvengiama šaudymo iš patrankų į žvirblius, tikintis ką nors nušaut. O problemos visad sprendžiamos pavieniui. Kadangi vienos problemos sprendimas daro įtaką visam įmonės procesui, būtina stebėti, kas ir kaip pakito.

(Mike Rother „TOYOTA KATA – managing people for improvement, adaptiveness, and superior results“, p.194 )

5q

 

3. Ar Lietuva taps LEAN?

Ši knyga man sukėlė ambivalentiškus jausmus. Supratau, jog įdiegus LEAN sistemą, ne kaip instrumentą, o kaip vadybos filosofiją tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje, Lietuva galėtų pasiekti nuostabių rezultatų. Reikia pavyzdžių? Būtų galima paminėti bet kurį tarptautinį Lietuvos įvertinimą, pvz., „World Economic Forum“ rengiamą „The Global Competitiveness Report“, kuriame Lietuva užima 48-ą vietą ir, palyginus su ankstesniu vertinimu, prarado 3 vietas (Latvija iš 55-os pakilo į 52-ą, Estija iš 34-os pakilo į 32-ą vietą). Pateikiami faktoriai, trukdantys vykdyti ekonominę veiklą Lietuvoje aiškiai apibrėžia, nuo ko Lietuvoje reiktų pradėti reformas. LEAN sistema, diegiant ją ir ministerijose, ir visose VŠĮ, tikėtina, per keletą metų padarytų Lietuvą skaidresne, efektyvesne ir tobulesne. Lietuvai pavyktų pritraukti daugiau TUI, kiltų sukuriama pridėtinė vertė, o ilgainiui augtų atlyginimai, mokesčiai ir kartu pensijos.

(The Global Competitiveness Report 2013–2014, p.256)

wef

Manote pasakiau kažką naujo? Nauja tik tai, kad taikant LEAN filosofiją, visa tai vyktų tikslingiau, sėkmingiau ir greičiau. Tačiau pati rodiklių analizė, problemų identifikavimas – jau seniai taikomas mūsų kaimynų latvių. O kodėl tai nedaroma pas mus? Atsakymas paprastas – politinės valios trūkumas.

Jonavos rajono savivaldybės ekonominės situacijos apžvalga

LLRI konferencija: “Kas laukia Europos ekonomikos po Europos Parlamento rinkimų?

2014-04-29 09.01.44

Kaip ir praėjusiais metais, šiemet LLRI (Lietuvos laisvosios rinkos institutas) vėl surengė „Free Market Road Show 2014“ konferenciją. Tik skirtingai nei pernai, šių metų tema buvo pasirinkta, atsižvelgiant į artėjančius Europos Parlamento rinkimus. Konferenciją sudarė trys sesijos:

„Ar norime labiau centralizuoto Europos Sąjungos finansų sektoriaus reguliavimo?“

„Ar mokesčių politika skatina protų nutekėjimą?“

„Kas laukia Europos po Europos Parlamento rinkimų“?

Trumpas kiekvienos paminėtos sesijos aptarimas:

Konferencijos pradžioje pasisakė prof. Leszek Balcerowicz, kuris teigė, kad finansinės krizės kyla ne dėl „laisvos rinkos“, o dėl ekscesinės galios koncentracijos. Kai vieninga politika skatina finansinių burbulų pūtimąsi, o finansų sektoriaus įtaka neleidžia politikams žlugdyti šlubuojančius bankus. Tačiau L. Balcerowicz netiesiogiai pritarė Basel III reikalavimams ir Bankų Sąjungos kūrimui, nors atkreipė dėmesį, remdamasis savo patirtimi, jog šie instrumentai turi ir pozityvių, ir negatyvių apsektų bei yra riboti – ypatingai dėl informacinės asimetrijos ir Europos Centrinio Banko (ECB) trūkstamos kompetencijos, stebint virš 600 veikiančių bankų veiklą.

Šios kalbos metu L. Balcerowicz pademonstravo savo konservatyvumą, nes John E. Charalambakis iš vis apkaltino ECB, teigdamas, jog šis yra visų buvusių, esamų ir būsimų neigiamų ekonominų padarinių Euro Zonoje šaltinis ir EZ žlugimo akseleratorius. J. E. Charalambakis taip pat nepraleido progos hiperbolizuoti centrinių bankų vaidmens pasaulinės finansų krizės apogėjuje. Galbūt J. E. Charalambakis tik narsus neoliberalas, o galbūt tik Graikijos saulėje perkaitęs „Black Summit Financial Group“ ekonomistas, tačiau alternatyvaus recepto kaip reikėjo gelbėti į prarają smengančias ekonomikas 2007-2010 metais, jis nesugebėjo aiškiai pateikti.

Diskusijos metu nesužibėjo nei Aldona Jočienė iš Lietuvos banko, nei Šarūnas Nedzinskas iš „DNB“, nei gerokai į diskusiją pavėlavęs Šarūnas Skyrius iš “Gild Corporate Finance“. Išskyrus tikėjimą, jog viskas bus „gerai“ (LB) ir be nusiskundimų dėl augančios biurokratijos (GILD) bei jos sąlygojamų kaštų ir kartu didinamos maržos (DNB) – diskusija paskendo dievagojimosi ekstazėje.

Antra sesija:

Daniel J. Mitchell bandė išaiškinti, kokia yra mobili darbo jėga ir kaip aktyviai ji reaguoja į mokestinius pasikeitimus šalyje bei pabrėžė absoliučią ir nekvestionuojamą būtinybę mažinti mokesčius Lietuvoje. Diskusijoje dalyvavo Žygimantas Mauricas ir Nerijus Mačiulis. Abu daugiau ar mažiau pasisakė už mokesčių mažinimą arba išmintingesnį mokesčių panaudojimą bei atkreipė dėmesį į senstančios visuomenės ateityje potencialiai kilsiančius iššūkius.

Apibendrinant diskusiją būtų galima teigti, jog „šuo pakastas“ ne mokesčių lygyje, o jų panaudojime arba skirstyme. Lietuvoje klesti protų nutekėjimas, kurį sąlygoja ne mokesčių gausa, o menkas atlyginimas, prastos saviraiškos galimybės darbe ir menkos socialinės garantijos.

Po kavos pertraukėlės visi susirinko i trečią sesiją, kurios metu labiausiai išsiskyrė pragmatiškasis Andrius Kubilius, kuris nesitiki jokių esminių pokyčių ES politikoje po gegužės 25 d. rinkimų, o apibendrinant jo poziciją galima teigti, kad jis mato tiek ES, tiek Lietuvą, judančias ekonominės, fiskalinės ir politinės konsolidacijos link. Likę pasisakymai yra neverti išsamesnio paminėjimo…

Trumpai tariant:

Susirinko dėdės, išgėrė kavos, rėžė kalbas, argumentavo už liberalesnę politinę ekonomiką… Ir išsiskirstė nei ką naujo pasakę, nei kokį sprendimą pasiūlę…. Bet bent pareigą atlikę… Apie naujojo EP iššūkius kalbėta nebuvo, apie Briuselio daromų sprendimų įtaką Lietuvai – irgi ne.

Lithuanian GDP growth in 2013 and forecast for 2014-2015

2013q4_contr

Current situation

According to the second estimate of GDP accounts by the national statistics department of Lithuania, the annual GDP grew in real terms by 3.3 percent in 2013. In the fourth quarter the annual growth increased to 3.6 percent (swda 3.3 percent), after a temporary slowdown in third quarter with a 2.2 percent yoy (swda 2.3 percent), which was due to maintenance work in the oil refinery “Orlen Lietuva”.

In the fourth quarter, household consumption remained with 3.1 percentage points the main growth engine of annual GDP growth, thus, showing some slowdown after its maximum reached last quarter with 3.7 ppt contribution. Gross fixed capital formation showed same dynamics: after astonishing 2.9 ppt contribution in Q3, it contributed only 2.5 ppt in Q4. After 4 consecutive quarters of decreasing inventories’ contribution to GDP growth, in last quarter the trend changed to positive – indicating a decreasing external demand for Lithuanian products and contemporary picking up “Orlen Lietuva” production. This underpins the fact that net export’s contribution to GDP growth remained dragging down and decreased to -2.4 ppt after -1.7 ppt in the quarter before.

Outlook

Lithuanian growth is forecast to sustain firm in 2014 and to achieve up to 3.8 percent annual growth. Main influencers are supposed to be temporary accelerating real estate and construction sector. Lower availability of skilled force will force further increase in real earnings and, thus, stronger domestic demand for products and services.  In 2015 and assumingly after the adoption of common EU currency, the strong demand for real estate could diminish, leading to decelerating annual growth of 3.4 percent. Improving economic conditions in the EU, main Lithuanian export’s partner, should increase the external demand and mitigate the net export’s negative contribution to annual GDP growth. But the persistent weak gross fixed capital formation (especially investments in machinery and other equipment) will not allow the increase of labour productivity and by that will set a ceiling to GDP growth in middle term.

2013q4_contr

2013q4_ver2

 

Šiaulių apskrities ekonominės situacijos apžvalga

Rokiškio rajono ekonominės situacijos apžvalga

Alus brangsta – Lietuva žlunga

Inversion„Aludariai ruošia atleidimų lapelius“, –  grėsmingai skelbia delfi.lt antraštė. Nejaugi akcizo didinimas vers aludarius atleisti 2600 darbuotojų, kaip teigia Lietuvos aludarių gildijos prezidentas Saulius Galadauskas?

O štai R. Viršilo citata, prikimšta skaičių ir faktų, net pribloškia skaitytoją ir pastarasis linkęs iškart stot aludarių pusėn: „Finansų ministerijos specialistai turėtų suprasti, kad ant akcizo priskaičiuojamas PVM ir prekybinis antkainis. Priklausomai nuo stiprumo ir pakuotės dydžio alaus butelis ar skardinė pabrangtų nuo 20 iki 50 centų. Tad toks ženklus pabrangimas gyventojus skatins rinktis pigų importinį alų ir vietos verslas būtų stumiamas į šalį. Svarbu pabrėžti, kad importuojant sukuriama 10 kartų mažiau darbo vietų, nei gaminant – taip žlugdomi vietos gamintojai“.

Bet, kaip ir visad, tiesa slepiasi kažkur per vidurį… tad, paanalizuokim skaičius:

Šiuo metu alui yra taikomas 8,5 lito už 1 proc. faktinės alkoholio koncentracijos mokestis už produkto hektolitrą (100 litrų). Rašant šį straipsnį prieš mane puikuojasi tamsus “Vilniaus Alaus” butelis, kurio etiketėje nurodyta, jog jo sudėtyje yra 5,6% alkoholio. Tad mano skaičiavimai bus pagrįsti tiesiog šio skanaus alaus stiprumu.

Už vieną hektolitrą tokio alaus į biudžetą pervedama 8,5*5,6=47,6 Lt. Kadangi pridėtinės vertės mokestis (PVM) taikomas “ant viršaus”- bendra mokesčių suma siekia 47,6*1,21=57,6 Lt. Taigi, už 0,5 litro tūrio butelį sumokami tik 29 centai mokesčių. Jau žinoma, kad nuo šių metų balandžio pirmos dienos akcizas alui padidės 10%, taigi, akcizo mokesčio padidėjimas pabrangins tą patį alaus butelį trejais centais ir akcizo mokestis, priskaičiuojant PVM, padidės iki 32 centų. O nuo kitų metų sausio pirmos dienos padidinus akcizą dar 50%, akcizo mokestis kartu su jam taikomu PVM,  sieks 48 centus. Taigi, už butelį ”Amber City” alaus teks sumokėti 19 centų daugiau, negu šiandien.  Tad, jeigu mažmeninkai nesugalvos didinti savo gaunamo antkainio nuo kitų metų sausio 1  dienos, vietoj  2,79 Lt už butelį, teks pakloti 2,98 Lt.

Bet juk tada visi pirkėjai puls pirkti pigaus užsienietiško alaus?

Na taip, viskas vyksta pagal tą patį scenarijų, kaip ir užsieniečiams superkant Lietuvos žemes… Gal net kam nors kils idėja sušaukti referendumą, kad nebūtų galima pirkti užsienietiško alaus? Siekiant išgelbėti Lietuvos aludarius nuo žlugimo?

Pokštus palikim pokštininkams… užsienietiškas alus nėra atleistas nuo akcizo mokesčio ar nuo PVM, tad, reliatyviai žiūrint, toks alus brangs netgi labiau, negu brangesnis lietuviškas. Todėl vartotojai sunkiai pamatys kokią nors naudą subsidijuoti 19 centų pabrangusį alų kitu alumi, pabrangusiu irgi 19 centų.

Kalbant apie prekybinį antkainį, tai pastarasis nebūtinai turi didėti. Juk parduotuvė, norinti uždirbti 10 centų už butelį, uždirbs-pasiims tuos pačius 10 centų, nepaisant to, kiek kainuos pats butelis – 2,79 ar 2,98. Tad mažmeninės prekybos painioti į šią rūku apgaubtą istoriją tikrai nereiktų.

Pasvarstykime, kodėl aludariai taip sukilo ir pučia miglą į akis?

Galbūt todėl, kad paskutiniu metu pastebimos alaus vartojimo mažėjimo tendencijos ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Pardavimų kiekiai mažėja ir tokių gigantų, kaip “Heineken” ar “Carlsberg”… Net stambiausios alaus gaminimo įmonės pradeda galvoti, kokias naujas rūšis pristatyti ir siekia skatinti pardavimus jauniems vartotojams bei svarsto, kaip apkarpyti gamybos kaštus. Taigi galbūt Lietuvos aludariai matydami mažėjančias vartojimo tendencijas, siekia rasti atpirkimų ožį, kaip kaltąjį dėl senkančių pardavimų?

Kaip LLRI karves pardavinėja

Visi žino, jog Lietuvos Laisvos Rinkos institutas (toliau LLRI) sugeba nustebinti. Jų  retorika taip pat  gerai žinoma: „Valdžia turi liberalizuoti, liberalizuoti ir dar kartą liberalizuoti, o svarbiausia – nesikišti“.

Tai kad LLRI neatstovauja bendruomenės interesų, o tik jį dosniai remiantį verslą, manęs neerzina tol, kol lobizmu LLRI užsiima bent jau patyliukais leisdami visokius „spalvoto tualetinio popieriaus vertus“ leidinius (pvz., apie Lietuvos savivaldybių būklę, kuriuose pateikiamas rangavimas grindžiamas prielaida, jog tik liberalios savivaldybės yra „geros“ LINK). Tačiau, kai vyksta diskusija apie mokesčius – LLRI atstovų geriau nesikviesti į laidas. Nes štai kas įvyksta:

LLRI karves2

Galima daug ir ilgai diskutuoti apie sumažintų pensijų sugrąžinimą. Tačiau, kaip ekonomistas, šio sprendimo pagrįstumą vertinčiau labai atsargiai. Lietuvoje pensijos nėra sukauptos (kalbant bent jau apie pirmąją pensijų pakopą), tad valstybė, plačiąja prasme, padengs vasario mėnesį pensijų išmokas, sausio mėnesį surinktais mokesčiais ir dar papildomai skolinsis tarptautinėse rinkose,  kadangi surinktų mokesčių bus per mažai. Galima kaltinti nemokančius taupyti socialdemokratus, galima kaltinti Kubilių, Brazauską ir kitus… Bet Lietuva niekada neturėjo subalansuoto valstybės biudžeto…

Tačiau sprendimas grąžinti pensijas priimtas (juk reikia pamaloninti elektoratą prieš Europos parlamento rinkimus?), tad belieka tik svarstyti, kaip sukrapštyti trūkstamus skatikus. Vangiai norisi taupyti, tad tenka kelti mokesčius. Akivaizdu, kad priimtas sprendimas apmokestinti nekilnojamąjį turtą nepasiteisino, tad bus bandoma didinti akcizą, nors ir žinant, jog tai stums verslą į šešėlį. Pats akcizų didinimas – nėra blogis per se (alkoholikų armija, vertinant iš ekonominės prizmės, irgi opi problema), jeigu ne prastai saugomos sienos, leidžiančios klestėti „tarpvalstybiniam pasienio verslui“.

Bet LLRI atstovas, Žilvinas Šilėnas, argumentuoja, jog nevalia didinti akcizo mokesčių alkoholiui ir tokiu būdu  „atiminėti“ pinigus iš žmonių. Iš tikrųjų, jis kalbėjo apie tai, kad jo remiamas aludarių institutas nenori, jog padidinus akcizų mokesčius ir galimai padidėjus kontrabandai, sumažėtų jo institutą remiančiųjų pajamos ir gaunamas pelnas.

Jis klausytojams siūlo tokį ekonominį planą – parduoti dalį rinkoje laisvai kotiruojamų valstybės laikomų akcijų ir tokiu būdu gauti vienkartines pajamas, kuriomis būtų galima padengti pensijų grąžinimo išmokas, pateikdamas tokius svarstymus bei skaičiavimus: „Pardavus dalį valstybės laikomo „Lesto“ akcijų paketo (nuo 82 proc. iki 70 proc.) būtų, vertinant šiandienos akcijų kainomis, gaunami 235 mln. Lt Pardavus  26 procentus „Lietuvos energijos“  akcijų, pasiliekant valstybės nuosavybėje 70 procentų, būtų gaunami 280 mln. Lt, o pardavus  27 procentus „Litgridas“ akcijų ir pasiliekant 70 proc. akcijų, būtų gaunami dar 300 mln. Lt.“

Nerijus Mačiulis, kaip ir pridera liberalumą išpažįstančiam ekonomistui, nuolankiai pritaria šio plano įgyvendinimui… Parduoti valstybės turtą visada apsimoka, juolab kad valstybė pasilieka visas kontrolines teises.

Juk skamba gerai – tiesa?

Taip, kol nepradedama skaičiuoti (oi, kaip LLRI lobistai bijo šio žodžio…).

2012 metais, „Lesto“ sumokėjo 102,6 mln. Lt. dividendų, iš kurių 84 mln. Lt. atiteko valstybei. Jeigu valstybei būtų priklausę ne 82 proc. akcijų , o 70 proc. akcijų, dividendų būtų buvę išmokėta 12 mln. Lt. mažiau. Atsižvelgiant į faktą, jog bandant parduoti net 26 proc. įmonės akcijų, jų kaina kristų ir tikrai nesiektų 3 Lt. už akciją. Taigi, galima gauti suma, pardavus dalį akcijų, būtų surenkama per 18 metų, dividendais.

Už siūlomą parduoti visų trijų įmonių valstybės valdomų akcijų paketą, už 2012 metus valstybė gavo 31 mln. Lt. dividendų. Pardavus siūlomas akcijų dalis, būtų gautos pajamos, kurios ir taip būtų gaunamos per 26 metų laikotarpį. O kas tas pajamas gaus dar vėliau?

Tiesa, akylas skaitytojas man tikrai gali prikišti, jog sunku prognozuoti, kaip klostysis šių įmonių veikla ateityje, ir galbūt nebus mokami tokie rekordiniai dividendai, kaip 2012 metais. Tai tiesa, tačiau net jeigu 24 metai išsitęstų iki 40 metų, kam parduoti pieningą karvę?

LLRI atsakytų, jei norėtų būti  sąžiningi ir atviri: „Ogi tam, kad mūsų rėmėjų pajamos nemažėtų“.

1 lentelė. Informacija apie valstybės laikomas akcijas bei išmokėtus dividendus. Informacija paimta išhttp://www.nasdaqomxbaltic.com

LLRI karves