A. Pabedinskienės planas, kaip įdarbinti moksleivius

Siekdama paskatinti darbdavius įdarbinti daugiau bendrojo ugdymo mokyklose besimokančių moksleivių, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo laikinai įdarbinamus 14 – 19 metų moksleivius atleisti nuo pensijų socialinio draudimo įmokų. Šis įstatymo pakeitimas galiotų tik 3 mėnesius per metus, t.y. vasaros atostogų metu. Šiame komentare norėčiau trumpai aptarti, ar A. Pabedinskienės planas, kaip įdarbinti moksleivius būtų veiksmingas ir tikslingas.

Kiek yra dirbančiųjų moksleivių ir kokio pobūdžio darbą jie dirba?

Šiuo metu Sodros skaičiavimais dirba apie 2200 jaunuolių iki 18 metų, t.y. 1,34 % visų 14 – 18 metų amžiaus asmenų Lietuvoje. Tai iš tiesų labai žemas rodiklis. Pasitelkus Europos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenis, 2014-ais metais Lietuvoje dirbo 2,7 % visų 15 – 19 metų sulaukusių jaunuolių – moksleivių ir nesimokančiųjų. Tačiau net ir įtraukus į statistinius duomenis pastaruosius, toks žemas dalyvavimo darbo rinkoje rodiklis yra vos didesnis nei Italijoje ir Graikijoje. Esame treti nuo galo visoje ES.

1. Diagrama: 2014 m. dirbę 15 – 19 m. jaunuoliai, procentais

1 diagrama

 

Gaila, bet „Eurostat“ duomenų bazėje jaunuoliai neskirstomi į moksleivius ir nesimokančiuosius. Tačiau jeigu pažvelgsime į bendrą 15 – 19 metų amžiaus jaunimo statistiką, pamatysime, jog remiantis apytiksliais skaičiavimais vasaros sezono metu dauguma jaunuolių įsidarbina žemės ūkio sektoriuje. Vasaros metu žemės ūkio sektoriuje vidutiniškai įsidarbina 950 moksleivių, baldų gamybos sektoriuje – 500, sandėliavimo ir transportui būdingų paslaugų sektoriuje – 250, maitinimo ir gėrimų teikimo sektoriuje – 200, nuomos ir išperkamosios nuomos versle – 100, statybų sektoriuje tik apie 50. Iš viso vasaros laikotarpiui įsidarbina apie 2500 jaunuolių. Taigi galima daryti išvadą, jog Lietuvoje moksleiviai nepakankamai aktyviai įsilieja į darbo rinką.

Mokestinės lengvatos ir jų įtaka darbuotojams ir darbdaviams

Remiantis socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimas, siekiant paskatinti darbdavius įdarbinti mokinius taikant mokestines lengvatas, Sodra netektų 0,5 mln. € pajamų. Žemiau pateikta lentelė iliustruoja numatomus mokestinius pokyčius, kai įdarbinto mokinio gaunamas mėnesinis atlygis yra minimalus (MMA).

1. Lentelė: sumokami mokesčiai, gaunamas atlyginimas ir darbo vietos kaina

 

1 lentele

Įsigaliojus įstatymų pakeitimams įdarbintam jaunuoliui nuo 325 € „ant popieriaus“ liktų 280,29 €, t.y. 9,75 € daugiau kišenėje. Darbdaviui irgi reiktų sumokėti mažiau Sodrai. Darbdavio įmoka Sodrai sumažėtų nuo 30,98 % iki 4,68 % nuo sutarto atlyginimo sumos (325 €). Tad darbdaviui moksleivio darbo vieta vasaros metu atpigtų 85,48 €. Jeigu skaičiuosime litais, tai atitiktų 295,13 Lt. Galima drąsiai teigti, jog toks stiprus darbo vietos atpigimas tikrai skatins dalį darbdavių, ieškančių sezoninių darbuotojų, pagalvoti apie moksleivių įdarbinimą.

Visgi, labiau tikėtina, jog didelė dalis darbdavių vengia įdarbinti mokininius ne dėl pastarųjų per didelės kainos, o dėl komplikuotos teisinės reglamentacijos. Norint įdarbinti 14 – 16 metų moksleivius, būtina gauti jų tėvų, šeimos gydytojo ir jeigu būtų dirbama ne atostogų metu, dar ir mokyklos raštiškus sutikimus. Moksleiviai yra saugomi: asmenims nuo 14 iki 16 metų draudžiama dirbti nuo 20 iki 6 val. ryto. Paaugliai (16 – 18 metų) negali dirbti daugiau kaip 8 valandas per parą ir ne daugiau kaip 40 valandų per savaitę. Tad ypač maitinimo ir mažmeninės prekybos sektoriuose, kur įprastai darbo pamaina trunka 10 – 14 valandų, moksleiviai labiau trukdytų darbo procesui vykti nei jį gerintų. Šio įstatymo formuluotė: „Jauni asmenys turi būti apsaugoti nuo bet kokios konkrečios rizikos jų saugai, sveikatai ar vystymuisi, galinčios atsirasti dėl jaunų asmenų patirties stokos, nežinojimo, kokia yra arba kokia gali kilti rizika, arba dėl jaunų asmenų nesubrendimo yra tokia aptaki, jog beveik bet kokio pobūdžio darbas galėtų potencialiai pakenkti jauno asmens vystymuisi. Tad, tikėtina, tai atgrasina darbdavius nuo noro rizikuoti ir gauti nuobaudas.

Svarbu paminėti, jog šis projektas ne tik kasmet biudžetui kainuotų pusę milijono eurų, tačiau tikriausiai darbdaviai rinkdamiesi darbuotojus pasirinkimo pirmenybę teiktų ne studentams. Jeigu darbdaviai dėl atsiradusių mokestinių lengvatų dažniau įdarbintų mokinius, tai nevyktų kuriant naujas darbo vietas. Todėl iš sezoninio darbo rinkos būtų išstumiami studentai, kuriems būtų sunkiau susirasti darbą vasarai, o tai arba skatintų juos dirbti daugiau studijų metų (kentėtų studentų mokslo kokybė), arba vasaros metu tapti darbiniais emigrantais, dirbančiais sezoninius darbus svetur (GPM ir socialines įmokas gautų kitų valstybių biudžetai).

Neaišku, kokia yra pačių moksleivių darbo paklausa. Jeigu ji nėra pakankama, tada vargu, ar išaugusios neto pajamos 9,75 € per mėnesį paskatins jaunuolius atkakliai ieškotis sezoninio darbo.

Paanalizavę socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimus pamatysime, kad jeigu dėl vasaros atostogų metu įdarbinto vieno moksleivio planuojama netekti 95,23 € per mėnesį, o moksleiviai dirbtų 3 mėnesius, tai toks pajamų netekimas būtų sietinas tik su 1750 įdarbintų moksleivių. Žinant, jog šiuo metu jau dirba 2200 moksleivių tai reikštų, jog numatytos finansinės duobės gylio gali neužtekti arba, jog nėra tikimasi, kad padaugės dirbančių moksleivių, o mokestinėmis lengvatomis pasinaudos tik jau ir taip dirbantieji jaunuoliai. Ar tai – priešrinkiminis pataikavimas jauniesiems rinkėjams?

Alternatyvos

Kaip būtų galima sudaryti geresnes sąlygas mokiniams susipažinti su darbo rinka ne tik vasaros atostogų metu?

Manau, šią problemą reiktų spręsti kompleksiškai. Vyresniųjų klasių moksleiviai turi 28 – 32 savaitines pamokas, kurių pasiskirstymas savaitiniame tvarkaraštyje nėra tolygus. Tad jeigu mokiniai grįžę po 8 pamokų mokykloje dar sėdi iki 22 valandos prie namų darbų, tai vargu ar tokiu atveju yra sudaromos fizinės galimybės jiems susipažinti su darbo rinka. Lietuvos švietimo sistema yra orientuota į kiekybę, bet ne kokybę. Moksleiviai dūsta dėl per didelio mokslo krūvio ir dažnai dėl nereikalingo informacijos mintino išmokimo. Kol nepasikeis tokia politika, kol nebus sąlygų moksleiviams nuo 16 metų dirbti lengvus darbus ir kartu stropiai mokytis, tol tikėtis esminio pagėrėjimo tikrai neverta.

Taip pat manau, jog ir patys darbdaviai nėra pasiruošę įdarbinti moksleivius. Lietuvoje arba asmuo dirba pilnu etatu, arba jis yra nereikalingas. Čia reiktų daugiau įsikišimo iš „aukščiau“. Griežtesnio darbo laiko reglamentavimo moksleiviams ir studentams, pvz., jog jie negalėtų dirbti daugiau kaip 15 – 20 valandų per savaitę tokiu būdu siekiant užtikirtinti, kad jų mokymosi rezultatai nepablogėtų. Kartu tai priverstų darbdavius persiorientuoti nuo jų asmeninių poreikių ir atsižvelgti į darbuotojų poreikius bei ieškoti kompromisų.

Taip pat būtų prasminga nuo pensijų įmokos ir GPM atleisti ne tik moksleivius, bet ir visus dieninių studijų skyriaus studentus bei apriboti jų darbo valandų skaičių. Tikslinga būtų palikti tik sveikatos draudimo įmokas.

Pavyzdžiui, Vokietijoje 10-tų mokslo metų pabaigoje, kai moksleiviai turi apsispręsti, ar mokytis dar kelis metus gimnazijoje, ar ją palikti ir mokytis amatų, visi jie privalo atlikti 2 savaičių darbo praktiką. Mokiniai patys turi susirasti savo praktikos atlikimo vietą. Praktikos metu juos kelis kartus aplanko kuruojantis mokytojas, kuris tikrina, ar mokiniai iš tiesų dirba ir kokiomis sąlygomis. Atlikę praktiką mokiniai privalo pateikti išsamią ataskaitą apie darbo pobūdį ir įgytas žinias. Dažniausiai tokios ataskaitos yra iliustruotos nuotraukomis. Tokia akistata su realiu darbu padeda jauniems žmonėms apsispręsti, ar anksčiau dominusi sritis jiems tikrai patinka, ir jeigu taip, sužinoti, kokias studijas reiktų baigti, ar užtektų profesinio lavinimo, ar būtina įgyti aukštąjį išsilavinimą. Tiesa, Vokietijoje yra įprasta, jog į įmones atlikti praktikos, trunkančios kelias savaites, kreipiasi moksleiviai, o kelių mėnesių trukmės praktiką atlieka studentai. Tačiau įmonėse tokio pobūdžio praktikos yra vertinamos ne kaip našta ar biurokratija, bet kaip galimybė supažindinti jauną asmenį su įmonės struktūra, veikla ir tuo pačiu susipažinti su potencialiu darbuotoju. Galbūt to reiktų siekti ir Lietuvoje esančioms įmonėms?

Infliacija, produktų kainos ir euro įvedimas Lietuvoje

B6HYHG_3090984bMano kolega Rokas Grajauskas, „Danske Bank“ Baltijos šalių analitikas rašė, jog gyvenimas yra nuostabus, nes  Lietuvoje septintą mėnesį iš eilės laikosi defliacija. Ši antraštė sukėlė ją išvydusių asmenų pasipiktinimą ir patyčias, antai ponas Grajauskas nesilanko „Maximoje“ ir nemato realybės.

Žemiau pateikti keli anksčiau minėtą straipsnį skaičiusiųjų komentarai (kalba netaisyta):

  • NEOS: “Nusisauk su duru rankena. Kazkoks siurealizmas. Visu zmoniu akis mato viena, bet kalbancios galvos irodineja priesingai. Kal yra kazkokia kita Lietuva?“
  • Ka jis peza: „ kokia defliacija? viskas ko reikia kasdien brangsta“

Sutinku, su R. Grajausko teigimu, jog: „Birželio mėnesį Lietuvoje fiksuota 0,5 proc. metinė defliacija – tiek procentų kainos Lietuvoje krito, palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu. Nors defliacinės tendencijos pastaraisiais mėnesiais šiek tiek sulėtėjo, birželį, palyginti su geguže, ir vėl fiksuotas nežymus kainų sumažėjimas. Palyginti su geguže, toliau pigo maisto produktai, ypač daržovės, taip pat drabužiai ir avalynė, šildymas ir dujos…“.

Tikriausiai šiuo metu daugelis iš Jūsų galvojate: „Bet juk nuėjus į parduotuvę ir pažvelgus į siūlomų prekių kainas, susidaro įspūdis, jog viskas pabrango. O R. Grajausko straipsnyje juk kalbama apie kainų pokyčius apskaičiuotus, remiantis vidutiniu vartotojo krepšeliu, vidurkiu ir t.t., dėl to jo pateikiamos išvados neatspindi gyvenimiškos realybės su kuria susiduriama kasdien atsiskaičius prekybos centro kasoje“. Šioje vietoje norėčiau pratęsti aš.

Lietuvos statistikos departamentas nors ir gerokai vėluodamas (šiuo metu pateikiami tik 2015 m. gegužės mėn. duomenys) visgi pateikė keliasdešimties dažniausiai įsigyjamų produktų mažmenines kainas. Taigi tų produktų kainas, kuriuos tiek Jūs, tiek aš perku kasdien. Statistikos departamentas šias kainas pateikia trejais lygiais: didžiausia kaina, vidutine kaina ir mažiausia kaina. Taip pat pateikiamos produktų kainos ne tik visos Lietuvos mastu, bet ir kainos, kurias galime išvysti didžiųjų Lietuvos miestų parduotuvėse: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose.

Norėdamas išvengti statistinių paklaidų, vertindamas prekių kainų pokyčius, lyginau šių metų balandžio ir gegužės mėnesių kainų vidurkius su praėjusių metų tų pačių mėnesių kainų vidurkiais. Tokiu būdu yra lengviau išvengti sezoninio kainų svyravimo, nuolaidynių ir kitų šalutinių faktorių.

Kurios prekės Lietuvoje pabrango?

Produktų kainas pavieniuose miestuose: Kainos

kainos 2

Vidutinių kainų segmente, kuris geriausiai atspindi vidutines išlaidas, Lietuvoje pabrango: baltagūžiai kopūstai – nuo 29 iki 45 %, pomidorai – 23 %, kava – 23 %, grikių kruopos – 14 %, obuoliai – 11 %, jūrų lydekos filė – 5 %, bananai – 3% , batonas iš kvietinių miltų – 2 %, makaronai iš kvietinių miltų – 1 %. Tikriausiai jūrų lydekų filė, kavos, bei pomidorų pabrangimas – kelių faktorių sąveikos rezultatas. Pingantis euras dolerio atžvilgiu brangina tarptautiniu mastu pardavinėjamus produktus tokius kaip: žuvis ir, ypatingai, kava bei kakava. Pomidorai balandžio ir gegužės mėnesiais dar, ko gero, irgi ne visai vietiniai, tad kainas formavo tarptautinė pasiūla ir paklausa. Perkate šiuos produktus dažnai? Tada, tikėtina, pajaučiate savo piniginės spartesnį tuštėjimą.

Kurios prekės Lietuvoje atpigo?

Lietuvoje atpigo: bulvės – 28 %, cukrus – 22 %, visų rūšių automobilių degalai – nuo 8 % iki 19 %, pienas ir pieno gaminiai – nuo 6 % iki 9 %, visų rūšių mėsa – nuo 4 % iki 8 %, kvietiniai miltai – 1 %. Kiaušiniai, ryžiai ir silkių filė taip pat atpigo daugelyje miestų. Atpigę degalai gana akivaizdžiai sietini su mažėjančia pasauline naftos kaina, o už atpigusius pieno ir mėsos produktus galime padėkoti Rusijos įvestam draudimui įvežti šiuos produktus ir dėl to susidariusį šių produktų perteklių mūsų vietinėje rinkoje. Ar pastebėjote, jog kvietiniai miltai atpigo, o makaronai ir balta duona iš kvietinių miltų pabrango? Kadangi sumažėjo ne tik naftos, bet ir elektros kaina, manau, jog matome galimą minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimo apraišką. Tačiau, siekiant patvirtinti šį teiginį, reiktų atlikti išsamesnę būtent šių produktų ir sektorių analizę.

Taip pat verta paminėti, jog tam tikrų tų pačių produktų kainų pokyčių trajektorijos įvairiuose miestuose yra skirtingos. Pavyzdžiui, Klaipėdoje jautienos kumpis pabrango 4 %, o Vilniuje jis atpigo net 8 %.  Ryžiai brango Kaune ir Šiauliuose, tačiau pigo Vilniuje ir Panevėžyje.  Tam įtakos gali turėti vietinės rinkos dydis, parduotuvėse taikomos nuolaidos, mažų rinkos dalyvių lėtesnis kainų adaptavimas ir t.t.

Ko galima tikėtis šiais metais?

Visų pirma sunku prognozuoti galimus pokyčius geopolitinėje arenoje. Nežinia, kaip ilgai galios maisto produktų importo į Rusiją draudimas. Jeigu nutiktų taip, jog Rusijos valdžia jo nepratęstų, Lietuvoje šiuo metu atpigę maisto produktai ženkliai pabrangtų. Taip pat sunku prognozuoti naftos bei degalų kainas, tačiau labiau tikėtina, jog šiais metais jos išliks pakankamai žemos, jeigu nepaaštrės konfliktai Artimuosiuose Rytuose.

Euras

Tikėtina, kad kai kurie mažmenininkai „suapvalino“ prekių kainas savo naudai, tačiau toks kainų pokytis yra labai mažas, todėl statistiškai neapčiuopiamas. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kuri iki šiol atliko virš kelių tūkstančių patikrinimų kiekvieną mėnesį, rūpinasi sąžiningu kainų perskaičiavimu. VVTA 2015 m. gegužės mėn. ataskaitą rasite čia. Šioje ataskaitoje nurodoma, kad tik 9 % iš visų gegužės mėn. nustatytų pažeidimų užfiksuoti maisto prekių ir gėrimų parduotuvėse. Kadangi toks pažeidimų kiekis nedaro esminės įtakos visuotiniam kainų lygiui, tai drąsiai galima teigti, jog didžiausią įtaką kasdieninėms mūsų produktų išlaidoms daro globaliniai reiškiniai: neramumai Artimuosiuose Rytuose, Saudo Arabijos pradėtas kainų karas su JAV skalūnų naftos gavybos įmonėmis, orai Pietų Amerikoje, Azijoje bei Rusijos valdžios politiniai sprendimai.

Taigi kodėl mūsų piniginės „liesėja“ sparčiau?

Remiantis statistiniais duomenimis, lyginant šių metų birželio mėn. kainas su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, įvedus eurą pastebimai pabrango paslaugos. Nuomininkų mokami nuomos mokesčiai padidėjo 17 %, namų ūkio prietaisų taisymas – 15 %, medicinos paslaugos – 5 %, keleivių vežimas geležinkeliais – 7 %, pašto paslaugos – 4 %, poilsio ir kultūros paslaugos – 5 %, laikraščiai, knygos ir raštinės reikmenys – 10 %, maistas restoranuose ir kavinėse – 6 %, moterų ir vyrų kirpimo bei asmens priežiūros paslaugos – 6 %, o transporto priemonių draudimas – 12 %.

Čia galima išskirti dvi pagrindines priežastis:  suapvalintas kainas dėl euro įvedimo bei MMA didinimą. Daugelis kirpyklų ir kavinių jau kurį laiką nedidino kainų prieš euro įvedimą, tačiau įvedus eurą pasinaudojo galimybe „suapvalinti“ kainas savo naudai. Akivaizdu, kad paslaugų sektoriuje dirba labai daug darbuotojų už minimalų atlyginimą, o pastarojo didinimas didina įmonių išlaidas, dėl kurių įmonės irgi priverstos didinti kainas. Ar dėl to reiktų piktintis? Ne, dėl to galima džiaugtis, nes MMA didinimas, nors ir pabrangina kai kurias prekes ir paslaugas mums visiems, kartu gerina paslaugų sektoriuje sunkiai dirbančiųjų ir taip nedideles pajamas gaunančių asmenų gerbūvį. Jeigu vyriausybė ne tik didintų MMA, bet ir VMI efektyviau kovotų su šešėliniais atlyginimais, tai ir mokesčių didinti nebereikėtų.

Graikijos NE yra TAIP

epa04835807 Greek Prime Minister Alexis Tsipras (L) and President of the European Central Bank (ECB) Mario Draghi (2-L) talk during a special Eurozone summit at the EU Council headquarters in Brussels, Belgium, 07 July 2015. Eurozone member states are waiting for Greek proposals in order to discuss a new aid programme for Greece. The country is rapidly running out of money after the European part of Greece's latest bailout expired June 30 after no agreement was reached for more aid between Greece and its international creditors.  EPA/OLIVIER HOSLET

EPA/OLIVIER HOSLET

Vėlyvą ketvirtadienio vakarą Graikijos vyriausybė atsiuntė pasiūlymą, kuriame pateikė ekonomines reformas, siekdama užsitikrinti trečio gelbėjimo paketo inicijavimą, dėl kurio buvo kreiptasi liepos 8 d. (dok.).

Kreditoriai gavo kelis laiškus. Vienas iš jų buvo nuo premjero Alexis Tsipras (dok.)dok.). Kitas, truputį išsamesnis, nuo naujojo finansų ministro Euclid Tsakalotos (dok.)dok.), kuris pakeitė daug neigiamų emocijų derybų partneriams sukėlusį lošimų teorijos profesorių Yanis Varoufakis ir trečią laišką nuo vyriausybės, kuriame pateiktas sąrašas vadinamųjų „prior actions“, t.y. reformų planas, kurį reikia įgyvendinti, siekiant užsitikrinti finansinę pagalbą (dok.).

Nors TVF atstovai ir pasisakė už dalinį skolos sumažinimą (arba nurašant, arba pratęsiant paskolų grąžinimo laikotarpį kartu sumažinant palūkanų normas), Graikijos atsiųstame laiške apie skolos restruktūrizavimą nebuvo užsiminta. Tai buvo vienas pagrindinių buvusio finansų ministro Yanis Varoufakis reikalavimų. Su šiuo reikalavimu griežtai nesutiko keli euro zonos finansų ministrai, ypatingai, Vokietijos finansų ministras Wolfgang Schauble, kuris kalbas apie galimybę sumažinti skolą nukelia nebent ateičiai.

Neatsižvelgiant į faktą, jog dauguma graikų referendumo metu pasisakė prieš kreditorių paskutinį siūlytą „prior actions“ planą (dok.), ši naujai pateikta programa yra tarsi buvusio pasiūlymo kopija.

Svarbiausi aspektai:

  • Naujame plane numatomas pirminis biudžeto perteklius 2018-ais metais sieks 3,5%. Būtent to reikalavo kreditoriai. Tiesa, nors graikai užsimena, kokiu tempu bus pasiektas šis tikslas, tačiau neįsipareigoja jo įgyvendinti.
  • Vyriausybė įsipareigoja imtis priemonių, leisiančių gauti kasmet papildomas mokestines pajamas, atitinkančias 1 % BVP (1,8 mlrd. eurų), tarp kurių ir kreditorių reikalautas apdoroto maisto PVM padidinimas iki 23 %.
  • Graikijos vyriausybė pasinaudojo kreditorių paskutiniame pasiūlyme pateikta nuolaida, skirta apsaugoti viešbučius nuo PVM padidinimo iki 23 %, paliekant jiems 13 % PVM.
  • Taip pat premjeras siekia, jog ne visoms Graikijos saloms būtų panaikintos PVM lengvatos. Kreditoriai reikalavo vieningos PVM sistemos visai Graikijai argumentuodami, jog skirtingos PVM sistemos sumažintų pajamas, gaunamas iš PVM. Graikai argumentavo, jog nutolusiose salose gyvenantys žmonės patiria daug sunkumų ir papildomų išlaidų, siekdami apsirūpinti gyvenimui būtinomis reikmėmis. Visgi, premjeras įsipareigoja panaikinti „nuolaidas” saloms, pradedant nuo didžiausių salų, kurios yra ypač pamėgtos turistų. Tačiau taip pat jis pareiškė, kad labiausiai nutolusioms saloms šios nuolaidos bus taikomos ir toliau.
  • Nors kreditoriai ir siekė, jog pensijų reformos būtų pradedamos įgyvendinti artimiausiu metu, jų nebūtų imtasi iki 2015 m. spalio mėn. Tačiau įsipareigojama iki 2022 m. padindinti amžių, kurio sulaukus išeinama į pensiją iki 67-ių metų bei iki 2019 m. atsisakyti „solidarumo premijos“ mažiau pasiturintiems pensininkams. Šiuo aspektu Atėnai priartėjo prie Briuselio reikalavimų įgyvendinimo.

Svarbu paminėti, jog tiek premjero A. Tsipras, tiek finansų ministro E. Tsakalatos laiškuose, aiškiai išreiškiamas noras, jog Graikija liktų  euro zonos nare. Tačiau, ar tai pavyks paaiškės per artimiausias 48 valandas t.y., ateinantį šeštadienį, kai Europos Komisijos, TVF ir ECB ekspertai įvertins naująjį Atėnų pasiūlymą ir pateiks savo išvadas euro grupei. Jeigu euro grupė nuspręs, jog pateiktą Graikijos planą verta apsvarstyti, jie pateiks savo siūlymą pradėti oficialias derybas vadinamajai „Troikai“ (ECB, EK,TVF). Visgi, jeigu finansų ministrai nesusitars dėl naujų derybų pradžios, sekmadienį vyksiančiame ES-28 viršūnių susitikime bus svarstoma, kaip teikti humanitarinę pagalbą Graikijos gyventojams. Tokiu atveju dėmesys nukryps į ECB, kuris tada turės nuspręsti, ar nutraukti bambagyslę Graikijos finansų sektoriui ir de facto atjungti Graikiją nuo euro zonos.

Neaiškus ir pačio A.  Tsipras likimas, kuris, tikėtina, po tokio “pasidavimo” tikrai nesulauks savo partiečių palaikymo.

Po nepavykusio A. Tsipras pokerio, ECB perdavė kamuolį politikams ir Graikijos nacionaliniam bankui

Marko Djurica/Reuters/Landov

Marko Djurica/Reuters/Landov

Europos centrinis bankas (ECB) sekmadienį nusprendė pratęsti likvidumo pagalbos Graikijai kritiniu atveju (Emergency liquidity assistance – ELA) priemonės taikymą, bet apribojo jos apimtį iki penktadienį nustatytos 89 mlrd. eurų sumos. Tokiu sprendimu ECB perdavė kamuolį politikams ir Graikijos nacionaliniam bankui po to, kai Graikijos premjeras Alexis Tsipras netikėtai pareiškė, jog bus skelbiamas referendumas dėl visuotinio pritarimo arba nepritarimo kreditorių siūlomoms sąlygoms.

Šeštadienį, po A. Tsipras sprendimo nutraukti tolimesnes diskusijas dėl priemonių plano, siekiant gauti 15,3 mlrd. eurų likusių išmokų iš Graikijos antrojo gelbėjimo paketo, euro zonos finansų ministrai nesutiko pratęsti Graikijos gelbėjimo paketo galiojimo, kuris baigiasi ateinantį antradienį. Kaip tik šį antradienį Graikija turi pervesti 1,5 mlrd. eurų skolą Tarptautiniam valiutos fondui (TVF), ko Graikija, be paskutinės išmokos iš gelbėjimo paketo, padaryti, regis, neišgalės.

Įvestos kapitalo kontrolės priemonės

ECB taip pat pareiškė, jog šiuo sunkiu periodu glaudžiai bendradarbiaus su Graikijos institucijomis. ELA nepadidinimas bei noras bendradarbiauti su Graikijos institucijomis, siekiant užtikrinti Graikijos finansų rinkos stabilumą – buvo interpretuojamas, kaip ketinimas imtis kapitalo kontrolės priemonių taikymo.

Kaip ir buvo galima tikėtis, vėlai sekmadienį vakare, buvo paskelbtos „bankų atostogos“, t.y.  Graikijos centrinis bankas patarė komerciniams bankams atsidaryti tik liepos 6-7d., siekiant juos apsaugoti nuo masiško gyventojų bandymo atsiimti indėlius. Taip pat nustatyta maksimali suma, kurią galės banko indėlininkai atsiimti – kasdien po 60€ bei uždrausti pinigų pervedimai į užsienį. Tad tokiu būdu bus bandoma apsaugoti Graikijos komercinius bankus nuo bankroto. Tokių priemonių jau buvo imtasi Kipre, susvyravus Kipro finansinių institucijų stabilumui ir prasidėjus panikai dėl to, jog Kipras galėtų palikti euro zoną.

Tikėtina, jog kapitalo kontrolės priemonės bus taikomos bent iki kitos savaitės pradžios, kol įvyks referendumas. Svarbu paminėti, jog formaliai graikų atstovams nutraukus derybas, Graikijoje planuojamas referendumas vyks de facto dėl kreditorių pasiūlymo, kuris jau nebeegzistuoja.

Tokiu savo žingsniu Graikijos premjeras A. Tsipras ir lošimų teorijos ekspertas, finansų ministras Y. Varoufakis akivaizdžiai tikėjosi sudarysiantys tokį didelį spaudimą euro zonos finansų ministrams, jog jie iškart nusileis ir dar iki antradienio vakaro sutiks su sąlygomis, kurias diktuoja Graikijos atstovai, taip užsitikrindami, kad gaus finansavimą skolai TVF padengti.

Deja, A. Tsipras nuvertino eurogrupės ryžtą nepasiduoti politiniam spaudimui ir reikalauti griežtų reformų. Tikėtina, A. Tsipras referendumo idėjos griebėsi ir dėl to, jog jo partijos kolegos aiškiai pasisakė, kad nepalaikys A. Tsipras bandymo „prastumti“ kreditorių reikalaujamas reformas.

Ko laukti šią savaitę?

Visų pirma, kaip ir buvo galima tikėtis jau įvestos kapitalo kontrolės priemonės, siekiant apsaugoti graikų komercinius bankus nuo griūties.

Jeigu susidariusi situacija neprivers A. Tsipras grįžti prie derybų stalo (kas, ko gero, jau nerealu, nes tai reikštų visišką  jo kapituliaciją prieš kreditorius), antradienio naktį Graikija turėtų pervesti skolą TVF. To nepadarius, TVF turėtų 30 dienų laiko apsispręsti, kaip elgtis toliau. Tad iškart nebūtų skelbiamas Graikijos „bankrotas“ ir, tikėtina, TVF lauktų referendumo rezultatų. Sekmadienį įvykus referendumui ir gyventojams pasisakius „UŽ“, tikriausiai, A. Tsipras grįžtų prie derybų stalo ir turėtų sutikti su kreditorių keliamais reikalavimais, siekdamas užsitvirtinti finansavimą ir, tikėtina, inicijuotų naujus parlamento rinkimus Graikijoje. Tokiu atveju ECB vėl didintų ELA apimtis ir tokiu būdu palaikytų bambagyslę Graikijos komerciniams bankams. Tačiau jeigu referendume būtų nubalsuota „PRIEŠ“, tada ECB bankas susitaikytų su situacija ir  reikalautų ELA grąžinimo iki liepos 20d., kai graikai turi grąžinti 3,4 mlrd. eurų skolą ECB. To nepadarius ECB pareikštų, jog Graikija yra nemoki. Iškart po to ir TVF pareikštų tą patį. Graikams tektų įsivesti paralelinę valiutą, siekiant išmokėti pensijas ir atlyginimus. Paralelinė valiuta dramatiškai nuvertėtų euro ir kitų valiutų atžvilgiu. Santaupos būtų konvertuojamos į naująją valiutą, tad dauguma indėlininkų tiesiog prarastų dalį savo santaupų. Ar tokiu atveju, Graikijos parlamentas balsuotų už tai, jog būtų teikiamas formalus prašymas palikti ES? Sunku prognozuoti, tačiau formalaus ir teisinio reglamentavimo, kaip palikti euro zoną, nepaliekant Europos Sąjungos, nėra.

Belieka tikėtis, jog toks „juodasis scenarijus“ neįvyks. Ir, kad  bent referendumo metu dauguma graikų pasisakys už tai, kad būtų taikomos skaudžios, bet būtinos priemonės.  Tai iliustruoja ir naujausios apklausos, kuriose nurodoma, jog net 70% graikų norėtų likti euro zonoje net ir tuo atveju, jeigu sulauktų skausmingų reformų pasekmių. Tokia tautos valia būtų niuksas populistinėms partijoms ne tik Graikijoje, bet ir visoje Europoje. Taip pat tai būtų eurogrupės tvirtumo ir nepasidavimo populistinių partijų reikalavimams įrodymas.

O finansų rinkos?

Tikėtina, jog savaitės pradžioje euro vertė kris prieš kitas valiutas. Kartu bus pastebimas kapitalo judėjimas į saugiomis laikomas obligacijas bei žaliavas. Akcijų indeksai, tikriausiai, stipriai svyruos ir išliks neramūs visą savaitę iki referendumo. Tačiau Graikų atstovams grįžus prie derybų stalo, viskas vėl nurims. Graikams nubalsavus neigiamai, galima tikėtis dar stipresnių, trumpalaikių svyravimų finansų rinkose.

 

Graikijos krizė: mirė karalius – tegyvuoja karalius

European Commission President Jean-Claude Juncker (L) talks with International Monetary Fund (IMF) Managing Director Christine Lagarde (R) during a meeting with officials before the arrival of Greek Prime Minister Alexis Tsipras in Brussels, Belgium, June 24, 2015. European Union leaders will not negotiate financing-for-reforms with Greece at their summit on Thursday and want Athens to reach a deal with euro zone finance ministers on Wednesday even if talks are to take all night, a senior EU official said. REUTERS/Virginia Mayo/Pool

REUTERS/Virginia Mayo/Pool

Pirmadienį įvykęs neformalus euro zonos šalių vadovų susitikimas baigėsi nerezultatyviai, nes Graikijos vyriausybė atsiuntė savo naujausią pasiūlymą, kaip sutaupyti reikalaujamas lėšas, tik pirmadienį antrą valandą ryto. Tad jau buvo per vėlu, siekiant išanalizuoti ir aptarti pateiktus pasiūlymus euro grupės susitikime, vykusiame pirmadienį per pietus. Prezidentės Dalios Grybauskaitės komentaras po šalių vadovų susitikimo netryško optimizmu: „Matėme, kaip per sudėtingą laikotarpį ir krizę tvarkėsi Portugalija, Ispanija, Airija, Latvija. Taigi susitvarkyti galima. Lietuva taip pat sugebėjo krizės laikotarpiu susitvarkyti. O dabar matome pavyzdį ir valstybę, kuri norėtų, kad ji galėtų puotauti, o tai puotai turi susimesti finansus kiti“, – LRT radijui pirmadienį sakė D. Grybauskaitė. Visgi, dalinai paviešintas Graikijos vyriausybės pasiūlymas yra, ko gero, vienas iš realistiškiausių pateiktų per paskutines kelias savaites. Šiuo pasiūlymu Graikijos vyriausybė labai stipriai priartėjo prie TVF ir EC reikalavimų, sąlyginai neatsisakydama ištesėti duotus pažadus savo rinkėjams.

Ko reikalauja TVF ir kiti skolintojai?

Pirminis biudžeto perteklius, t.y skirtumas tarp biudžeto pajamų (daugiausiai mokesčių) ir nepalūkaninių išlaidų viešosioms paslaugoms teikti ar pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms mokėti, turėjo būti teigiamas ir siekti 2015-ais metais 3%, o 2016-ais metais 4,5% bendrojo vidaus produkto. Tačiau, atsižvelgiant į esamą situaciją Graikijoje, tarptautiniai donorai sutiko sumažinti šiuos tikslus iki 1% pirminio biudžeto pertekliaus šiais metais ir palikti 2 metus Graikijai skirto laiko pasiekti 3,5%. Tam, kad būtų pasiekti šie tikslai, Graikijos vyriausybė turėtų imtis rimtų reformų. Dauguma Graikijos kreditorių mano, jog be PVM ir pensijų sistemos reformų, tai būtų neįgyvendinama.
Šiuo metu Graikijos pensijų išmokos siekia 16% BVP ir kartu net 75% pirminių biudžeto išlaidų. Vienas pagrindinių reikalavimų – vienu procentiniu punktu (iki 15% BVP) sumažinti išlaidas pensijoms, tam, kad būtų pasiekti keliami tikslai. Taip pat TVF reikalauja valstybinių įmonių privatizavimo, tačiau prieš tai piestu stoja dauguma Syriza partijos parlamentarų. O prieš kitą TVF reikalavimą – dalies skolų nurašymo, piestu stoja euro zonos šalių finansų ministrai, išskyrus pačius Graikus, suprantama.

Ką siūlo graikai?

Graikų vyriausybė atsiuntė siūlymą, kuriame pateikta 21 galima priemone. Kelios iš jų:
– Sumažinti paskatas išeiti anksčiau į pensiją, stipriau sumažinant pensijų išmokas ankstyviesiems pensininkams;
– Palaipsniui iki 2025-ųjų metų padidinti amžių, kad į pensiją būtų išeinama sulaukus 67 metų;
– Padidinti sveikatos draudimo įmokas pensininkams;
– Padidinti įmokas į pensijų fondą;
– Sumažinti išlaidas gynybai 200 mln. eurų;
– Įvesti solidarumo mokestį ir padidinti mokesčių progresyvumą;
– Padidinti pelno mokestį nuo 26% iki 29%;
– Papildomai apmokestinti įmonių pelną, viršijantį 0,5 mln. eurų, 12% tarifu;
– Elektrą ir maistą restoranuose apmokestinti 23% PVM (TVF reikalavo abi išlaidų grupes apmokestinti 23% PVM);
– Valstybinių įmonių privatizavimas nėra numatytas A. Tsipras plane.

Graikijos vyriausybės skaičiavimais, tai papildomai įneštų 2,69 mlrd. Eurų mokestinių pajamų 2015-ais metais ir 5,2 mlrd. Eurų 2016-ais metais, kas atitiktų 1,51% ir atitinkamai 2,87% BVP.

Kokie šio plano trūkumai?

Visų pirma, didžiausias trūkumas yra tai, jog Graikijos vyriausybė vis dar siekia užkaišyti skolas mokesčių didinimu vietoj to, jog labiau orientuotųsi į išlaidų mažinimą. Nors politiškai tai atrodo ir teisingiau, labiau apmokestinti daugiau turinčius, visgi, graikai savo iždui ir taip jau skolingi virš 75 mlrd. eurų mokesčių ir jų surinkimas yra dvejotinas. Papildomo ir didesnio apmokestinimo apčiuopiama nauda, tikėtina, bus kvestionuojama per sekantį euro grupės susitikimą. Tai patvirtina ir trečiadienį pačio Graikijos premjero A. Tsipras pasisakymas, jog tam tikra institucija (TVF- aut.) stoja piestu prieš tokius Graikijos vyriausybės planus, nes baiminasi dar labiau lėtėsiančios Graikijos ekonomikos.

Kita problema – tai, jog kai kurie Syriza partijos narių viešai pasisakė, kad jie nepalaikys tokių reformų Graikijos parlamente. Visgi, labai tikėtina, jog didžioji dauguma opozicijos narių palaikytų tokias reformas. Tačiau jeigu nutiktų taip, jog tik su opozicijos pagalba pavyktų „prastumti“ būtinas reformas, tai galėtų reikšti ir naujus parlamento rinkimus Graikijoje dar šiais metais.

Kokios perspektyvos šiam ketvirtadieniui?

Akivaizdu, kad abiejų lagerių pozicijos yra stipriai priartėjusios viena prie kitos. O kai kurie Syriza partijos nariai jau viešai pareiškė nepalaiką tokių vyriausybės programų, nes jos jiems atrodo kaip visiškas kapituliavimas kreditoriams.
Manau, galima tikėtis, jog susitarimas šį ketvirtadienį galėtų būti priimtas. Tačiau reiktų neatmesti ir tokio varianto, jog Graikijos vyriausybė sieks dalinių susitarimų, tokiu būdu užsitikrinant dalinį finansavimą, bei stengsis išsilaikyti virš vandens iki rudens, kol prasidės dialogas dėl trečiojo Graikijos gelbėjimo paketo ir kartu, tikėtina, pakartotinio Graikijos vyriausybės skolų nurašymo. Taigi, manau, realistiškiausias scenarijus bus toks, jog visus 2015 metus vyks pastovūs euro grupės susitikimai, paskutinės minutės susitarimai ir gaisrų gesinimai: mirė karalius – tegyvuoja karalius ir t.t.

Na, o kas jeigu ne?

Kas būtų, jeigu nutiktų taip, jog, iš tikrųjų, Graikijos vyriausybei nepavyktų susitarti dėl tolimesnio finansavimo ir graikai nesumokėtų TVF? Sunku pasakyti, tačiau nesumokėjimas TVF nebūtų toks pražūtingas, kaip skolos nepadengimas Europos Centriniam Bankui liepos viduryje, kada Graikija turi pervesti virš 6 mlrd. eurų. Nors, techniškai žiūrint, tai nebūtų traktuojama kaip Graikijos „bankrotas“ privačių investuotojų ir reitingavo agentūrų akimis, visgi, ECB gali nutraukti Graikijos bankų finansavimą ir taip de facto galėtų atjungti Graikiją nuo euro zonos. Iš euro zonos ir Europos Sąjungos, „išmesti“ Graikijos kaip ir neįmanoma. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu Graikijos parlamentas nubalsuotų už tai, jog Graikija pati pasitrauktų iš ES ir iš euro zonos.

Kokius padarinius toks scenarijus sukeltų finansų rinkoms?

Šiuo metu matyti, jog euro ir dolerio kurso svyravimas yra labiau priklausomas nuo JAV centrinių bankų sistemos (FED) sprendimų, susijusių su palūkanų didinimu, nei nuo politinio neaiškumo euro zonoje. Tai lemia kelios priežastys. Graikija yra tiesiog nykštukinė valstybė ir jos finansinių problemų dydis, lyginant su euro zonos mastu, atrodo juokingas. Graikijos skola, kuri šiuo metu siekia apytikriai 320 mlrd. eurų, atitinka 3,1 proc. euro zonos BVP. Be to, Graikijos skolą dalinasi nebe privačios institucijos, kaip 2011 – 2012 metais, o valstybinės (paskolinusios lėšas pirmam ir antram Graikijos gelbėjimo paketui įgyvendinti). Taigi jeigu Graikija nuspręstų išstoti iš ES ir euro zonos bei atsisakytų grąžinti skolas, nukentėtų ne privatus sektorius, o kitos euro zonos valstybės ir jose gyvenantys mokesčių mokėtojai. Tai paaiškina tam tikrą jaučiamą ramumą finansų rinkose.

O politinė rizika?

Politinė rizika kur kas didesnė nei ekonominė. Kadangi iki šiol buvo manoma, jog palikti euro zoną yra neįmanoma, tai privertė Portugaliją, Airiją, Italiją ir kitas šalis griežtai taupyti, siekiant sureguliuoti vyriausybės išlaidas. Įsivaizduokite, kas galėtų nutikti, jeigu graikai paliktų euro zoną, įsivestų drachmą kaip valiutą ir po kelerių metų, atsigavus ekonomikai, pradėtų gerokai geriau gyventi? Toks scenarijus galėtų paskatinti kitas šalis imtis panašių priemonių: vietoj vidinės devalvacijos, kuri yra ypač skaudi, pasirinkti išstojimą iš euro zonos, vietinės valiutos nuvertėjimą, konkurencingumo atstatymą ir, galbūt, geresnį gyvenimo lygį nei su euru. Ir visa tai vien dėl to, jog būtų išvengta politiškai nemalonių priemonių taikymo. Tai reikštų ne ką kitą, o euro-projekto žlugimą.

Neigiamas Euribor – Lietuvoje veikiančių bankų pelno nemažins?

Išaušo nauja diena Lietuvos bankų rinkoje. Įvedus eurą, nebeliko galimybės skaičiuoti palūkanas pagal Vilibor,  nes pradėta skaičiuoti tik pagal EURIBOR (iami 3 arba 6 mėn rodikliai). Bet iškilo dilema, anksčiau nebuvo tikimasi neigiamų Euribor palūkanų. Visgi ECB vykdoma kiekybinio skatinimo programa, kai kas mėnesį superkama po 60 milijardų eurozonos vyriausybių obligacijų daro savo – bankai skęsta piniguose. Laikyti juos ECB jiems kainuoja, ECB taiko neigiamas indėlių palūkanas, taigi, kur juos „dėti“? Toks finansinių išteklių perteklius rezultavo primą kartą 0 ribą kurtusiose EURIBOR palūkanose. Jos tapo neigiamos ir pasiekė -0,00429%[1].

Normaliu atveju, palūkanos, kurias moka paėmusieji paskolas susideda ir banko maržos plus Euribor normos. Tad jeigu banko marža siekė pvz., 2%, o 3 mėnesių Euribor siekė 1,5%, tokiu atveju skolininkas bankui turėdavo mokėti 3,5% metinių palūkanų.

Naujai sudarytose sutartyse bankai matydami, jog Euribor gali kada nors nukristi ir į neigiamą teritoriją, pakeitė sudaromų sutarčių tekstus. Įrašė nuostatą, jog Euribor tapus neigiamu, Euribor būtų prilyginamas 0.

Ar tai sąžininga? Anaiptol, tai reiškia, jog tik asmuo paėmęs paskolą turi prisiimti visą riziką dėl galimai kintančios Euribor normos. Taigi bankas tokiu atveju nebeprisiima jokios rizikos iš savo pusės. Kitaip tariant – bankai laimi visada. Sąžiningumo čia deja nulis. Kaip ko gero ir konkurencijos bankų sektoriuje.

Štai VZ.lt rašo, jog vienas klientas, kurio sutartyje dar nebuvo numatyta nuostata, jog Euribor normai nukritus žemiau nulio, Euribor bus skaičiuojamas tarsi būtų nulis, SEB bankas atsakė, jog vis tiek bankas netaikys neigiamo Euribor, o pritaikys nulines normas. Taigi savo pelno SEB bankas dėl nukritusių Euribor rodiklio neketina mažinti.

VZ.lt: „Tačiau „Verslo žinios“ gavo išrašą, kuris rodo, kad neigiamų palūkanų SEB nepripažįsta ir laiko, kad neigiamos palūkanos yra nulinės palūkanos. Išrašas rodo, kad pagal šį pirmadienį įvykusį perskaičiavimą, neigiamas 3 mėn. trukmės EUR LIBOR rodiklis buvo prilygintas 0 ir galutinės palūkanos apskaičiuotos prie 2% maržos pridėjus nulį.“

Įdomu, kaip reaguos kiti bankai, nes antai NORDEA savo tinklalapyje, dar 2014 rugpjūčio mėnesį rašė[2], jog paskoloms paimtoms iki 2012 gruodžio mėn (data nuo kada neigiamos Euribor normos prilyginamos nuliui): „The total interest paid by the customer consists of the reference rate and the margin. If the reference rate for a loan is negative, the total interest will equal the loan margin minus the reference rate. Example: If the Euribor rate used as the reference rate is -0.5% and the margin on the customer’s loan is 2%, the total interest will be 1.5% until the next interest determination date.“

Taigi senoms paskoloms, Suomijos Nordea turės taikyti neigiamas Euribor palūkanas ir dėl to mažinti savo pelną.

Tikiuosi, jog Lietuvos vartotojų teisių tarnyba nepramiegos ir laiku apgins vartotojų teises, bent jau tų, kurių paskolos paimtos su senąją paskolų sutarčių nuostata.

 

 

[1] http://vz.lt/article/2015/4/22/seb-nepripazista-neigiamu-palukanu

[2] http://www.nordea.fi/about+nordea/so+what+if+euribor+rates+are+negative/1701282.html

Laidoje “Info Diena” apie Graikijos išankstinius parlamento rinkimus

Vakar kalbėhau laidoje “Info diena” apie Graikijos išankstinius parlamento rinkimus. Kalbėjomės kokios pasekmės grėstų, jeigu rinkimus laimėtų Alexis Tsipras, Syriza partijos pirmininkas, kuris reikalauja nurašyti dalį Graikijos vyriausybės skolų.

“Vilniaus Alus” pradėjo platintį alų “Už Lietuvą, Vyrai!” – boikotas

Kaip paaiškėjo šiandien, “Vilniaus Alaus” parduotvėse buvo pradėtas platinti ne “Vilniaus Alaus” gamybos alus “Už Lietuvą, Vyrai!”.

(Šaltinis: http://www.dansu.lt/vilniaus-alus-isleido-alu-uz-lietuva-vyrai/)

Nors savo paskyroje “Vilniaus Alus” pareiškė, jog tai ne jų gamybos produktas, o “Vilniaus Alus” perima tik platinimą….

va

(šaltinis: https://www.facebook.com/vilniaus.alus/posts/914551778585606)

Visgi, jeigu alus pardavinėjamas “Vilniaus Alaus” parduotuvėse, manau, kad tai neikeičia esmės, jog remiamas politikas, jo pažiūros ir jo nuostatos. Todėl palaikau šia boikoto akciją!!! Ir kviečiu prisijungti ir Jus: 

https://www.facebook.com/events/748700258541441/748727985205335/?notif_t=like

 

Šveicarijos franko kelionė

The-Swiss-franc-has-been--007

2008 – 2009 metais, prasidėjus finansų krizei, centrinius bankus ištiko problema. Nepaisydami sumažintų bazinių palūkanų normų finansų institutai nepuolė skolintis iš centrinių bankų ir nesuteikė paskolų privačiam sektoriui. Siekdami labiau paskatinti skolinimąsi, dauguma pasaulio centrinių bankų pradėjo naudoti komunikacijos politiką, kai centriniai bankų valdytojai tiesiogiai arba užuominomis nusako, kokios monetarinės politikos galima iš jų tikėtis ateityje bei kokių ekonominių rodiklių sieks centriniai bankai (pvz., 2 proc. infliacijos Japonijoje). Šis instrumentas investuotojams suteikia daugiau informacijos ir leidžia tiksliau nuspėti centrinių bankų būsimus veiksmus bei užkerta kelią “netikėtumams”. Tokią komunikavimo politiką, angliškai vadinamą  forward guidance, adaptavo visi pasaulio centriniai bankai.

Kaip visišką tokios komunikacijos politikos priešingybę būtų galima įvardinti Šveicarijos nacionalinio banko (ŠNB) apsisprendimą, šių metų sausio 15-ą dieną, atsisakyti Šveicarijos franko susiejimo su euru. Iškyla klausimas, kodėl taip skubotai buvo atšauktos valiutų kurso lubos, kurias nustatė ŠNB 2011-ais metais, kai įsisiūbavus euro zonos krizei, investuotojai puolė pirkti Šveicarijos frankus kaip saugios valiutos ikoną?

Prasidėjus finansų krizei ir įsisiūbavus euro zonos krizei, dauguma investuotojų pradėjo nerimauti, jog euro zona gali žlugti, tad puolė pardavinėti eurus ir pirkti Šveicarijos frankus. Išaugusi franko paklausa, lyginant su euru,  didino franko kainą. Nuo 2008 – 2009 metais vyravęs 1,5 frankų ir vieno euro atitikmuo pakito  ir  2011 metų rugpjūčio 9-ą dieną pasiekė 1,05 frankų už vieną eurą kursą. Taip brangstant frankui, Šveicarijos ekonomika, kuri yra stipriai priklausoma nuo prekių ir paslaugų eksporto, 2011 metais siekusio net 65% BVP, pradėjo tapti vis mažiau ir mažiau konkurencinga. Tad 2011 metų vasaros pabaigoje Šveicarijos nacionalinis bankas pranešė, jog nusprendė nustatyti valiutos kurso lubas: 1,2 eurų už vieną franką. Norėdamas užtikrinti stabilų kursą, ŠNB pradėjo spausdinti pinigus ir už juos pirkti užsienio valiutą (devizus) – eurą. Tokiu būdu ŠNB išpūtė balansą beveik penkis kartus, kuris  2014 metų pabaigoje pasiekė 476 mlrd. Šveicarijos frankų. Tai atitinka apytiksliai 70 proc. Šveicarijos BVP.

CHF

ŠNB atsisakė valiutos kurso lubų dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, vis dar yra baiminamasi, kad toks pinigų spausdinimas gali vieną dieną atsigręžti prieš pačią Šveicariją. Egzistuoja tikimybė, jog milžiniškas prispausdintų pinigų kiekis galėtų tapti hiperinfliacijos priežastimi. Taip pat, praeitų metų lapkritį, jau buvo bandyta referendumo būdų įpareigoti ŠNB 20 proc. savo turto laikyti auksu. Tąsyk rinkėjai atmetė tokį siūlymą. Tačiau jeigu toks referendumas įvyktų dar kartą ir  nebūtų atmestas, ŠNB išlaikyti  susiejimą su euru taptų nebeįmanoma. Kita priežastis tai – šį ketvirtadienį planuojamas ECB posėdis, po kurio tikimasi sulaukti žinių apie euro zonos valstybių skolų supirkimą. Toks sprendimas pabrangintų Šveicarijos franką lyginant su euru ir priverstų ŠNB spausdinti dar daugiau frankų, siekiant išlaikyti kursą, atitinkantį 1,2 frankų vienam eurui. Tačiau yra ir dar viena priežastis. Kadangi frankas de facto buvo pririštas prie euro, o euras 2014-ais metais atpigo kitų valiutų atžvilgiu, tad ir frankas kartu atpigo kitų valiutų atžvilgiu. Frankas per 2014 metus atpigo 8 procentais lyginant su JAV doleriu bei su Indijos rupija (pagrindinės Šveicariškų prekių eksporto rinkos po ES). Taigi ŠNB teigia, kad, kadangi Šveicarijos frankas nebėra pervertintas kitų valiutų atžvilgiu, nėra būtina išlaikyti prisirišimo prie euro.

Sunku prognozuoti, kokią įtaką šis ŠNB sprendimas padarys Šveicarijos ekonomikai. Tačiau paskelbus šią žinią, frankas iškart pabrango euro atžvilgiu.  Šveicarijos eksportuotojai netrukus susidurs su didesne konkurencija,  eksportuodami savo prekes ir paslaugas į euro zonos šalis, o  dėl lėtėjančių besivystančių šalių ekonomikų augimo – tikėtinas visuminis eksporto augimo lėtėjimas, reiškiantis galimą stagnaciją Šveicarijoje.

Po ŠNB sprendimo atsieti franką nuo euro, investuotojų dėmesys atsisuko  į Daniją, kuri irgi yra susiejusi savo kroną su su minėta valiuta. Visgi tikėtis, jog Danija atsisakys šio susiejimo, trunkančio jau daugiau kaip 3 dešimtmečius (iš pradžių susisiejo su Vokietijos marke nuo 1982-ųjų metų, o tada su euru) –  neverta. Kur kas labiau tikėtinas sprendimas – tolimesnis bazinių palūkanų normų mažinimas, kaip atsakas į ŠNB veiksmus ir ECB ketinimą pradėti kiekybinį skatinimą.

 

Ar ir vėl Graikija šokdins euro zoną?

Schäuble schließt Staatsbankrott Griechenlands aus

Kadangi gruodžio mėnesį, tris kartus iš eilės, parlamentui nesugebėjus susitarti ir išrinkti prezidento Graikijoje, šių metų sausio 25-ą dieną planuojami išankstiniai Graikijos parlamento rinkimai. Remiantis apklausų rezultatais, šiuo metu pirmauja ir Atėnuose sausio pabaigoje valdžią perimti grasina dabartinės opozicinės partijos Syriza pirmininkas Alexis Tsipras. Šios partijos narių priimti sprendimai sukėlė daugelio euro zonos šalių vadovų galvos skausmus ir per paskutinius Graikijos parlamento rinkimus 2012 metais, nes ši partija reikalauja nurašyti dalį Graikijos skolų ir nenori laikytis susitarimo konsoliduoti viešuosius finansus.

Išankstiniai rinkimai ir vėl kelia paniką. Kas įvyktų, jeigu Syriza laimėtų ir reikalautų nurašyti dalį skolų? Ar Graikija būtų priversta palikti euro zoną? Ar panikos užkratas galėtų išplisti ir kitose euro zonos valstybėse?  Tikriausiai, net ir eiliniam lietuviui kils klausimų, ar nešoka Lietuva į skęstanti euro „Titaniką“?

Sausio 3-ą dieną, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir finansų ministras Volfgangas Schauble šaltakraujiškai ir brutualiai sureagavo į paaiškėjusį faktą, jog Graikijoje vyks parlamento rinkimai, pasisakydami, jog euro zona 2015 metais yra kitokia, nei buvo 2012 metais. Ir 2015 metais, tiek euro zonos vyriausybės, tiek bankai nežlugtų, jeigu Graikija paliktų euro zoną (vadinamasis „Grexit“ scenarijus). Vokietijos vicekancleris, Sigmar Gabriel, patvirtino, jog „Grexit“ scenarijus neatitinka nei Vokietijos, nei ES, nei pačios Graikijos interesų. Tačiau pabrėžė, jog tikisi, kad ir kas perimtų Graikijos vairą, tęs pradėtas reformas ir laikysis įsipareigojimų. Į tokius aukščiausių Vokietijos vadovų pasisakymus finansų rinkos sureagavo gana nervingai. Sausio 5-os dienos pabaigoje Graikijos akcijų biržos ATHEX kursas nukrito net 5,6 procentais, o Vokietijos DAX užplūdo neigiamos emocijos ir buvo prarasti 3 procentai. O Euro kursas tą pačią dieną nusirito iki 1,1864 euro už JAV dolerį.

Jeigu politikams pasisakius, jog neketinama „bet kuria kaina“ išlaikyti Graikiją euro zonoje Vokietijos akcijų biržoje krenta akcijų kainos, tai kokių turbulencijų galima tikėtis sausio 25-ą dieną Syriza partijai  laimėjus parlamento rinkimus?

Kokia iš tiesų situacija Graikijoje?

Nuo 2008 metų, kai prasidėjo visuotinė finansų krizė, realus Graikijos bendrasis vidaus produktas (BVP) smuko net 26 procentais.  Graikijos valdžios skola, kuri 2008 metais siekė „tik“ 105 procentus BVP, 2014 metų pabaigoje, tikėtina, jog siekia apie 180 procentų BVP, neatsižvelgiant į jau įvykusius tiesioginių ir netiesioginių skolų nurašymus. Nedarbas Graikijoje 2012 metais pakilo į aukščiausią tašką, pasiekęs net 28 procentus, 2014 metų pabaigoje sumažėjo tik iki 26 procentų ir vis dar yra vienas didžiausių visoje ES. O darbo našumas ir toliau gerokai atsilieka net nuo ES-28 vidurkio. Taigi, situaciją būtų galima apibūdinti tik vienu žodžiu – katastrofa.

Syrizos vyriausiasis ekonomistas John Milios teigia, jog Graikiją šiuo metu slegia milžiniškos skolos, kurios trukdo ekonomikai augti. O be ekonominio augimo neįmanomas didesnis mokesčių surinkimas ir tai sąlygoja biudžeto proficitą, kuris sudarytų galimybes grąžinti skolas. Todėl John Milios reikalauja skolų nurašymo, kuris buvo taikytas Vokietijai po 1953 metais Londone įvykusios skolintojų konferencijos, kurios sprendimu Vokietijai buvo nurašyta dalis jos skolų. Svarbu paminėti, jog 1953 metais Vokietijai buvo nurašytos skolos, sudarančios tik 20 procentų tuometinio Vokietijos BVP. O  nuo 2012 metų, tiesioginių ir netiesioginių skolų nurašymų metu, Graikijai jau buvo nurašyta virš 70 procentų. Pastebėtina, kad dabartinės 321 milijardų Eurų skolos liūto dalis  (apie 142 mlrd. Eurų) atitinka EFSF: 53 mlrd. eurų, bilateraliniams kreditams ir 32 – TVF. Taigi, finansų sektorius praktiškai visiškai nebeinvestavo į Graikijos vertybinius popierius. Dėl šios priežasties, taikant skolų nurašymą, kentėtų ne kas kitas, o tik ES mokesčių mokėtojai.

Kas nutiktų, jeigu po sausio 25-os dienos rinkimų, laimėjus Syriza partijai, jos pirmininkas atsisakytų mokėti skolas ir reikalautų skolų restruktūrizavimo (nurašymo)? Į šį klausimą sunku atsakyti, nes nėra jokio mechanizmo, kuris nustatytų, kaip ir kada valstybė galėtų palikti euro zoną arba būti iš jos „išstumta“. Vienintelis numatytas atvejis yra kai pati šalis nusprendžia atsiskirti nuo Europos Sąjungos. Tačiau to tikrai nenorėtų Syriza, kadangi Graikija gauna ne tik paskolas kaip euro zonos narė, bet ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų milijardines išmokas.

Visgi egzistuoja viena galimybė Graikijai faktiškai palikti euro zoną, liekant ES nare. Tai įvyktų, jeigu  Europos Centrinis Bankas (ECB) nutrauktų Graikijos finansavimą ir nebepriimtų Graikijos vyriausybės obligacijų, kaip užstato kreditams. Tokiu atveju, Graikijos vyriausybė bei visas finansų sektorius būtų faktiškai atskirtas nuo euro zonos.

Kyla klausimas, kaip vertinti Vokietijos kanclerės ir vicekanclerio pasisakymus, kurie sukėlė bangas euro zonos finansų rinkose? Reikia suprasti, jog šiuo metu Graikijoje nėra vieningos nuomonės apie tolimesnius veiksmus. Dalis graikų nekenčia „trijulės“ (sudarytos iš Europos Komisijos, ECB, TVF) diktato, reikalaujančio veržtis diržus, privatizuoti valstybinius monopolius ir t.t. Syriza rinkėjai  ypač neigiamai vertina Vokietijos vykdomą politiką. Kita dalis graikų nerimauja dėl to, kas būtų, jeigu Syriza laimėtų ir tada nutrūktų Graikijai skirtas finansavimas. Būtent šią politinę bazę ir norėjo sustiprinti Angela Merkel savo pasisakymais. Jai svarbu, jog net Syriza laimėjus rinkimus, ši partija negalėtų sudaryti absoliučios valdančiosios daugumos Atėnuose.

Koks tolimesnis scenarijus yra tikėtinas? Tikriausiai, jog net laimėjus Syriza partijai, vienintelis logiškas kompromisas bus dalinai sumažinti suteiktų paskolų palūkanas ir išmokas, tam tikram laikotarpiui atidėti arba prailginti išmokėjimo laiko periodą. Tokiu atveju Alexis Tsipras tokį susitarimą su „trijule“ galėtų pristatyti saviems rinkėjams, kaip faktinį skolos nurašymą, o Vokietijos kanclerė – kaip absoliučią to fakto priešingybę ir abu būtų teisūs. Kažko daugiau tikėtis nereikėtų.

Dažnai girdimi specialistų pasisakymai, jog jeigu Graikija atsisakytų mokėti savo skolas, tai sukeltų investuotojų nepasitikėjimą kitomis šalimis (Italija, Ispanija, Prancūzija ir t.t.) ir jie skubiai stengtųsi atsisakyti ir šių valstybių vertybinių popierių, todėl euro zonos krizė vėl paaštrėtų. Toks scenarijus, iš tiesų, teoriškai įmanomas, tačiau mažai tikėtinas. Kadangi dauguma euro zonos periferinių, šalių nors ir mažais žingsniais, vykdė struktūrines reformas ir šiuo metu yra kur kas stabilesnės, nei 2010-2012 metais. Be to, euro zonai gresianti defliacija (iš dalies dėl labai žemos naftos kainos) gali priversti ECB vykdyti kiekybinį skatinimą, t.y. pradėti pirkti euro zonos valstybių obligacijas, tokiu būdu siekiant įpumpuoti daugiau pinigų į letarginiu miegu užmigusią euro zonos ekonomiką. Toks žingsnis  sumažintų investuotojų nerimą ir apsaugotų periferines valstybes  nuo baimės užkrato.

Apibendrinant galima teigti, jog dabartinės politinės retorikos tikslas – paveikti prasidedančių Graikijoje rinkimų rezultatus, siekiant užtikrinti reformų ir taupymo tęstinumą. Tačiau, net Syriza laiminėjus rinkimus, tikimybė, jog euro zonoje vėl įsižiebs krizė – mažai tikėtina. Tai turėtų nuraminti ir lietuvius, nes Lietuva neįlipo į skęstantį laivą ir Lietuvai tikriausiai nereikės artimiausiu metu didinti savo įnašo į Europos Stabilumo Mechanizmą (ESM). Tačiau šiuo metu kylančios diskusijos, iš tikrųjų, turėtų tapti konstruktyviomis bei skatinti svarstyti, ar Graikijoje diržai nėra veržiami per stipriai. Per stiprus diržų suveržimas gali turėti įtakos ekonomikos augimui ateityje. Jeigu Graikijos ekonomikos atsigavimas neįgaus pagreičio, tai ši valstybė gali likti amžina skolininke be jokios vilties kada nors išbristi iš skolų liūno ir amžinai rusenti Europos Sąjungos ir NATO pakraštyje.

 

PDF: Ar ir vėl Graikija šokdins Euro zoną_Justas_Mundeikis_LE

“Ar Lietuva elgiasi teisingai įsivesdama eurą?„

Pranešimo skaidrės konferencijai: “Tarptautinė konferencija “Lietuva ir Europos Sąjunga: dešimt metų augimo kartu”

Interviu apie MMA padidinimą +35 LT @Žinių Radijas

Padėsčiau mintis apie MMA ir žemą bendra vidutinio darbo užmokesčio lygį Lietuvoje. Kaip, ka keisti ir tai, kad MMA tampa tik politinio šou instrumentu:

Laidos įrašas:

http://www.ziniuradijas.lt/epizodas/2014/09/05/dienos-klausimas/36297