Pastaruoju metu žiniasklaidoje labai linksniuojamas post-sovietinis palikimas – medžioklės. Antai ten verslo ir politikos lyderiai tariasi, šnekasi ir t.t. Man kyla vienintelis klausimas, kaip toks post-sovietinis palikimas atsirado Jungtinėje Karalystėje, JAV bei kitose šalyse, kur į medžiokles renkasi panaši publika? Aš neteisinu nei medžioklės, nei jos metu (ar po jos) vykstančių pokalbių. Manau LSDP Lietuvoje galėtų irgi pakomentuoti, ką Ž.Balčytis darė medžioklėje su J.Pangoniu. Bet šįkart apie tikrą post-sovietinį palikimą - „visuomeniniais pagrindais“, kurį reiktų pervadinti “za rodinu”, gal atprastume tada juo naudotis?

Apie žiniasklaidos muses

Aš jau praėjusių metų liepą rašiau išsamų blogpost’ą, kuriuo piktinausi, jog Lietuvoje žiniasklaida kaip musės ant šūdo sulekia ant ekonomistų ir visokių ekspertų, kurių prašo vis kažką pakomentuoti. “Visuomeniniais pagrindais” - savaime suprantama. Kai mane tai labai užkniso, nusistačiau įkainius. Efektas - kurio ir buvo galima tikėtis, vos 1 apmokėtas interviu per pusę metų.

Kadangi būtent tokio efekto aš ir tikėjausi, nė kiek nesiskundžiu, priešingai nei mano tėtis, ar močiutė, kurie gyvena Lietuvoje ir pasiilgsta pamatyt mane televizoriaus ekrane. Tiesa, močiutė negalėjo patikėti, jog žiniasklaida nemoka už ėjimą į TV. Taip mano močiutė, kuriai tuoj sueis 86 metai, yra didesnė kapitalistė nei aš. Visgi kai paaiškinau, jog žiniasklaida nemoka ir kiek laiko aš sugaištu ruošdamasis kokiai nors 15 min. trukmės laidai, visgi abu suprato, kad ateityje manęs greit TV ir nebe pamatys.

Mano blogpost’as akivaizdu įtakos akademikams nelabai turėjo. Kai pažiūriu į lakstančius profesorius į delfi, LRT, ir co., suprantu, jog akademikai nesusimasto. Progresas nevyksta. Jiems „šviesti visuomenę“ ir daryti tai „visuomeniniais pagrindais“ yra koks tai šventas mazochizmas. Gaila, jog visuomenę šviečiantys akademikai, nesusimąsto, apie pasekmes tai pačiai visuomenei.

Akademikai keliauja į žiniasklaidos laidas darbo metu, dėl ko galimai kenčia jų pasiruošimas paskaitoms, arba vykdoma (jeigu apskritai) mokslinė veikla. Pasiruošti paskaitoms vis tiek reikia, tad akademikai dirba iki vėlaus vakaro / nakties, tampa pavargę, o tai anksčiau ar vėliau atsiliepia ir pačiai dėstymo kokybei bei jų pačių sveikatai. Taigi akademikai, kurie nuolat laksto į žiniasklaidą kalbėti ir aiškinti, „šviesti visuomenę“, de facto sutinka su tuo, kad žiniasklaidoje visuomenės švietimas tampa svarbesniu, nei tikrasis jų darbas – šviesti jaunimą studijuojantį universitetuose ar kolegijose. Jeigu universitetai honoruotų tokį visuomeninį darbą ir tai taptų darbo krūvio dalimi (juk ir PR universitetui, kas be ko), o tai mažintų akademiko kitų darbų krūvį, būtų galima suprasti. Deja taip , mano žiniomis, nėra.

Žiniasklaidą gelbsti dar ir kiti, kalbantys „visuomeniniais pagrindais“. Prieš vieną tokį veikėją, kaip tik piketavau per Valentino dieną :). Kiti veikėjai - dėl tam tikrų priežasčių žinomumo siekiantys individai, kaip antai Vaidas Navickas. Mano pasitraukimas, labai gerai sutapo su Vaido Navicko atvykimu į Lietuvą ir jo priešrinkiminės kampanijos darymosi pradžia, tad musės sulėkė ant kitos krūvelės. Koks skirtumas, kad realiai kviečiant V.Navicką žiniasklaida turėtų kviesti ne oponuojantį “akanamistą” pvz., N.Mačiulį, o oponuojanti politinį oponentą. Bet moralės pas muses nerasta… kaip ir pas politikus.

Taigi problema, jog žiniasklaida, kuri tikisi kitų darbo „visuomeniniais pagrindais“ arba prisideda prie to, kad valios neturintys akademikai kenktų savo studentams, arba prie to, jog žiniasklaida kaip instrumentu naudotųsi privataus kapitalo bei politinių partijų asmenys. Bet kokio kompromiso nepadarysi dėl nemokamo turinio vakaro žinioms?

Profsąjungos ir asociacijos

Mane tiesiog glumina, jog dalis Lietuvoje veikiančių profsąjungų ir asociacijų valdybų / pirmininkų dirba už ačiū. Paimkime pavyzdį - Lietuvos medikų sąjūdis (LMS).

Asociacijos idėja, kalbėti viešai apie nacionalines sveikatos sektoriaus problemas sveikintinas. Tačiau kas be kalbų? Kai asociacija negali mokėti pirmininkams už darbą, šie turi spręsti, ar rinktis šeimos gerovę ir dirbti už pinigus, ir ar kiek laiko aukoti visuomenės gerovei. Ko gero nenustebinsiu, jog darbine prasme iš LMS nėra naudos, nes nėra kam ir kada dirbti. Nariai sumoka fiksuotą 40 eurų metinį mokestį, kurio vargiai pakanka vienai kitai visuomeninei akcijai. O kokie mūsų, visuomenės lūkesčiai? Olalala, kad atstovautų medikus, kad būtų ruporas, kad dirbtų! Labiau realybė ir svajonės vargu ar gali prasilenkti.

Nekalintu paties LMS bei kitų panašių organizacijų. Gimsta idėja, prasideda judėjimas, dirbama iš iniciatyvos. Tačiau anksčiau ar vėliau reikia suaugti, ir arba judėti profesionalios institucijos (pvz., profsąjungos link), arba reikia pripažinti, kad iniciatyva parodyta, kas pasiekta tas pasiekta, skirstomės, arba reikia įrodyti savo naudą atstovaujamai bendruomenei ir pasakyti, jog bendruomenė turi prisidėti prie tolimesnės realios (ne imitacinės) veiklos. Deja dabar (medikų) bendruomenė nemato naudos iš tokių asociacijų. Veikite, jeigu norite, labai smagu… bet dėkui, aš neprisidėsiu. Ekonomistai tai vadina „free-rider“ dilema.

Mano prognozė LMS ir kitų panašių iniciatyvinių grupių atžvilgiu niūri, manau LMS efektyviai nebeliks per metus - dvejus. Išsikvepia žmonės, nesijungia jaunimas, neatnešamos naujos idėjos ir t.t. Visuomenei nuo to, suprantama, blogai, bet visuomenė nori, kad kiti veiktų „visuomeniniais pagrindais“. Ekonomistai tokius reiškinius vadina “išsunkiančiais institutais”.

Valstybės institucijos

Tačiau yra ir kita kasta „išsunkiančių institucijų“ - tai valstybinės institucijos, kurios labai nori, jog akademikai, ar šiaip intelektualai, prisidėtų ir pagerintų jų veiklą.

Štai Lietuvos statistikos departamentas mane vis kviečia dalyvauti redakcinės kolegijos posėdžiuose, kuriuose aptariame naujausius statistinius ledinius, pateikiame įžvalgas, ką būtų galima pagerinti. Finansavimas ekspertams nenumatytas, tad pavaišina kava, sausainiais ir vis įbruka kokį puodelį ir naujausius Eurostat leidinius. Kiek kokybiškai tokia „redakcinė kolegija“ prisideda prie LSD kuriamų leidinių – nežinau. Dalyvavau keliuose posėdžiuose ir susidarau tokį įspūdį, kad kol nėra numatytas atlygis, redakcinės kolegijos nariai nejaučia įsipareigojimo iš tiesų kruopščiai ruoštis posėdžiams. Kitaip tariant, LSD vaidina, kad moka, mes vaidinam kad dirbam…

Seimas yra kita tokia institucija. Tai kviečiasi akademikus nemokamai pasisakyt kokiomis nors temomis, tai pasiūlo vargingus kelis šimtus eurų už keliolikos tūkstančių vertas studijas.

Tačiau viską vainikuoja institucija, kuri tarsi ir turėtų suprasti, akademikų ir intelektualų svarbą ir turėtų mokėti ją vertinti, tai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

Šį pirmadienį sulaukiau štai tokio el. laiško:

Laba diena,
norėčiau Jus pakviesti į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos leidžiamo leidinio „Lietuva. Švietimas šalyje ir regionuose 2020“ redakcinę kolegiją. Norime pasitarti dėl leidinio konstrukto ir informacijos patenkančios į savivaldybių atlankas. Mums labai reikalingi ir svarbūs Jūsų siūlymai, pagalba ir įžvalgos!
Leidinys leidžiamas vadovaujantis Švietimo įstatymo 53 str. 3 dalimi kas metai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turi skelbti pranešimą apie švietimo sistemos būklę šalyje ir regionuose. Apsispręsta, kad leidinio paskirtis – nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu apžvelgti ir analizuoti įvairius švietimo duomenis. Leidinys bus suskirstytas į bendrąją (nacionalinę) švietimo būklės apžvalgą; aktualios problemos analizę ir regioninę (kiekvienos savivaldybės) apžvalgą.
2020 metų švietimo būklės šalyje ir regionuose tema – finansavimas. Apžvalgoje bus siekiama nagrinėti ir aptarti kaip finansuojamas Lietuvos švietimas – viešieji finansai; ugdymo lėšos ir aplinkos lėšos; palyginamieji duomenys su ES ir Europos šalimis; savivaldybių situacija; lėšos tenkančio vienam vaikui; algos ir kt.
Susitikimas su leidinio autoriais organizuojamas vasario 26 d., 10 val. ministerijos Kolegijų salėje.
Labai prašome patvirtinti ar sutinkate būti redakcinės kolegijos nariu ir sudalyvauti susitikime.
2019 metų leidinį „Lietuva. Švietimas šalyje ir regionuose 2020. Mokinių pasiekimų atotrūkis“ galite rasti čia: https://www.smm.lt/uploads/documents/tyrimai_ir_analizes/2019/B%C5%ABkl%C4%97s%20ap%C5%BEvalga%202019_GALUTINIS.pdf
Linkėdama ramios dienos,
<…>

Pirmiausia suprantama atsidariau nuorodą. Gana įdomus leidinys, tikrai, kaip besidominčiam švietimo (ir viso viešojo sektoriaus finansavimo) klausimai, man bus įdomu paskaityti. 189 psl. ufff..

Dar kartą perskaičiau mailą, gal kur nurodytas honoras, už darbą? Nėra. Ko būtent tikimasi iš redakcinės kolegijos narių irgi neaprašyta. Ar norima tik juos pasikviesti į diskusiją, ten jiems kažką pristatyti ir tada turėti laisvą diskusiją, ar visgi, kaip nuojauta kužda, norima, kad redakcinės kolegijos nariai perskaitytų visą leidinį ir pateiktų savo įžvalgas autoriams, kurie galėtų galbūt dar padaryti kokius nors pakeitimus? Tad parašiau tokį email’ą:

Laba diena,<…>,
ar galite konkrečiau įvardinti, kokio darbo tikitės iš redakcinės kolegijos narių? Kokia susitikimo trukmė? Koks numatomas šio darbo honoravimas?
Pagarbiai
Justas Mundeikis

Ir jau sekančią dieną sulaukiau tokio atsakymo (paryškinimai mano):

Laba diena, gerb. Justai,
2020 metų švietimo šalyje ir regionuose apžvalgoje bus siekiama nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu apžvelgti švietimo finansavimą ir su tuo kylančius iššūkius ar problemas. Apžvalgos tema visada derinama politiniu lygmeniu, t. y. su švietimo, mokslo ir sporto ministru, kuris pasiūlo analitikams gilinti į tuo metu itin aktualią temą. Šiais metais pasirinktas švietimo finansavimas, 2019 metais buvo gilinamasi į mokinių pasiekimo atotrūkius, 2018 metais – keliamas geros mokyklos klausimas; 2017 metais buvo orientuojamasi į Geros mokyklos koncepcijoje iškeltus siekius ir laikantis požiūrio, kad svarbiausi sėkmingos mokyklos veiklos požymiai yra geri ugdymo(si) rezultatai ir sklandus rezultatų siekimo procesas ir t.t.
Kas metai leidžiamas leidinys turi redakcines grupes. Jas mes pasitelkiame aptariant leidinio koncepciją / konstruktą, tvirtinant turinį, pasirinktus rodiklius, konsultuoja autorius kylant probleminiams klausimams. Atstovus į redakcines grupes mes kviečiame visuomeniniais pagrindais, nes mokos fondo redakcinei grupei neturime. Vasario 26 dienos susitikimo trukmė – iki 2 val., nuo 10 iki 12 val.
Labai lauksime Jūsų sprendimo.
Iš anksto dėkoju!

Taigi, kasmet naudojamasi redakcinėmis kolegijomis, kurios de facto atlieka konsultavimo funkciją autoriams. Pinigų numatytų už redakcinės kolegijos darbą nebuvo ir nėra. Visa tai vyksta jau ne pirmi metai ir de facto su politinio lygmens žinia.

Va čia gerbiamieji ir yra tikrasis post-sovietinis palikimas! Turime intelektualus, tai pasinaudokime jais, už ačiū aka „visuomeniniais pagrindais“.

189 psl. statistikos leidiniui (realiai ~60, nes po to savivaldybių lygmens identiška statistika) įsigilinti, pastaboms surašyti, apgalvoti kur ką geriau reiktų daryti, reikštų apie ~8-12 val darbo. Pridėkime dar 2 valandų posėdį, ir dvi valandas kelionei. Viso ~16 valandų, arba dvi darbo dienos „visuomeniniais pagrindais“, jeigu dirbi nuosekliai, o ne imituoji darbą. Remiantis mano įkainiais, tai reikštų, jog turėčiau išrašyti 960 eurų sąskaitą. Neišrašant jos, tokią sumą padovanoju ministerijai.

Bet būkime saikingi ir pagalvokime apie „įprastą profesorių“, kuris sutiks. Tokio profesoriaus bruto alga siekia tarkime ~2000-3000 eurų už ~20 darbo dienų mėnesį. Taigi skaičiuojant kiek pinigų padovanoja ministerijai profesorius, galima būtų nuosaikiai sakyti apie 200-300 eurų. Be to, kaip jau minėjau viršuje, kenčia pasiruošimas paskaitoms, mokslinė veikla ir t.t. Taigi tikroji kaina, yra gerokai didesnė.

Huuuurrraaaaaaa – už tėvynę!!!!!

Epilogas

Apie tokį ŠMSM elgesį teko padiskutuoti su keliais švietimo sektoriaus darbuotojais. Visi kraipo galvas, gūžtauja pečiais ir sako -“taip įprasta“. Dirbi iš idėjos ir džiaugiesi, jeigu kada nukrenta koks pinigėlis. Nuostabu! Gyvename 21 amžiaus (menatlinėje) vergijoje, kur akademikai ir intelektualai turi dirbti iš idėjos. Abejoju, kad akademikai ims keistis, per daug jau „įprasta“ ir priprasta prie šios ydingos praktikos. Visuomenė, irgi nevertina intelektualų ir darbo bendrajam gėriui (LMS pvz.,).

Tad vienintelis poveikis šiai „sistemai“ galimas tik per valstybės institucijų prizmę. Tad privalome, kaip visuomenė, reikalauti, jog keistųsi institucijų požiūris ir elgesys. Viešinti, skandalinti ir reikalauti sisteminių pokyčių. Kitaip niekas nesikeis!

Ach tiesa, Jums galbūt įdomu, ką gi aš atsakiau ŠMSM?

Laba diena, gerb. <…>,
labai dėkoju už išreikštą pasitikėjimą mano, kaip ekonomisto, kompetencija.
Mielai sutiksiu sudalyvauti redakcinės grupės susitikime, perskaitysiu visą laidinį, paruošiu siūlymus kaip ir ką būtų galima, jeigu dar galima, redaguoti, su sąlygą, jog ŠMSM darbuotojai padės man parašyti mano daktaro disertaciją. Taip pat būtų neblogai mano bute, kuriame dabar gyvenu, pakeisti tapetus. Tikiu, jog ŠMSM darbuotojai turi pakankamai derybinių kompetencijų statybų parduotuvėje gauti statybos priemonių „visuomeniniais pagrindais“ ir atlikti reikimus darbus mano bute, irgi, „visuomeniniais pagrindais“. Lauksiu Jūsų atsakymo.
Pagarbiai
Justas Mundeikis

Tiesa, prie laiško prisegu dar nuorodą į šį blogpostą, ir kaip gavėjus prisegu ŠMSM ministrą ir Seimo švietimo komiteto pirmininką. Lai susipažįsta su realijomis. Gal susimastys?

p.S. Nesupraskite manęs neteisingai, aš nesu per se prieš labdaringą veiklą. Pats šiuo metu „visuomeniniais pagrindais“ telkiu profesines sąjungas, kad jos išvystytų viešojo sektoriaus ilgalaikę viziją. Tačiau tai inicijavau savo noru, nes manau, kad tai yra teisinga ir reikalinga. Čia ir visas skirtumas, ar sugalvoji ir darai, ar esi kviečiamas dirbti…