Savaitgalį sulaukiau labai smagaus emailo, kuriame jaunas žmogus, su gera humoro doze ir deramu (savi-)kritiškumu, nebūdingu institucijai, kurioje šis žmogus studijuoja, klausia, ką pas mus išdarinėja bankų chief economists. Tad šiame trumpame komentare – atsakymas skaitytojui. Taip pat apie aukštąjį mokslą, knygas ir 15 amžiaus LDK BVP

Visas laiškas (kalba neredaguota),

Gerą dieną,

Galbūt žinote, kaip kai kurie nebaisiai protingi žmonės jaunystėje tampa bankų chief economists? Aš jaunas ir nesu baisiai protingas, norėčiau ateityje tapti kokio nors banko chief econ, nes alga gera. Gal 3/4 privataus sektoriaus ekonomistų yra tiesiog mėmai? Man reikia žinoti, nes dabar politmokslius studijuoju, gal reik ekonomikos magistro, kad galėčiau pijarinius grafikėlius postint, kad tauta galėtų masturbaratyje euforiją gaudyt, ir rinkt net 5k eur/mo.

Gal galite paaiškinti, kaip čia gaunasi, kad banko chief ekonomistui yra normalu naudoti BVP lyginant šiandienos ekonomikoje sukuriamą produktą ir 15 a. sukurtą produktą? Prilyginti LDK Lenkijos Karalystei, kai pastaroji buvo daug labiau ekonomiškai pažengusi? Ar aš per daug mūžikas, kad suprasčiau rimtus ekon skaičiavimus?

O šiaip norėjau padėkoti už blogą, įmesiu ant kavos kitą savaitę, jei paypalas leis.

Su švente!

Į šį emailą galima atsakyti arba labai rimtai, arba labai nerimtai. Tad pradėsiu nuo rimtos versijos…

Kam tie ekonomistai?

Banko ekonomisto ir ekonomisto (bendrąja prasme) privačiame sektoriuje darbo tikslas, remiantis savo įgytomis žiniomis, padėti įmonei laiku įžvelgti rizikas bei šansus bei taikant kiekybinius metodus, įvertinti abu veiksnius tam, jog įmonės vadovybė galėtų priimti pagrįstus sprendimus.

Bankai nėra išimtis, bankuose dirbantys ekonomistai, iš esmės dirba banko viduje, kurdami ir validuodami rizikos modelius, prognozuodami rinkų raidos galimas tendencijas. Atitinkamai bankai priima sprendimus, kokias investicijas rinktis, pvz., bankų ilgalaikius aktyvūs guldyti į Graikijos ar Vokietijos valstybės obligacijas (vienur grąža didelė, bet kartu ir rizika, kitur net pačiam reikia primokėti, kad valstybė tavo pinigus paimtų pasaugoti), arba ar investuoti į NT plėtra šalyje, ar geriau į apdirbamąją gamybą. Bankų ekonomistai, įprastai specializuojasi gana siauroje srityje – NT, tam tikros geografinės rinkos, žaliavos ir t.t. Kartu, kartą per kažkurį laikotarpį, jie išleidžia savo įžvalgas ir pristato jas viešai. Vokietijoje Commerzbank ir Deutsche Bank ekonominių tyrimų padalinių ataskaitos ir įžvalgos visad būdavo labai aukštos kokybės (be jokio sarkazmo) ir savo kokybe ne retai pralenkdavo daugumą mokslinių tyrimų, dėl savo pritaikomumo ir naujumo. Dauguma DB dirbusiųjų buvo soc. mokslų daktarai ir patekti kaip studentui į DB research departamentą atlikti praktikos, visad buvo ypatingai sunku (dėl didžiulės konkurencijos).

Lietuvoje, visgi atėję bankai – dukterinės skandinavų kompanijos iš pradžių net nematė poreikio turėti ekonomistus. Ir kiek pamenu Nausėda kažkur pasakojo, kaip jam teko įrodinėti, kad jų reikia (ir taip sukurti savo darbo vietą).

Tiesa yra tokia – Lietuvoje bankų ekonomistai (ne tik vyriausieji) neturi labai daug ką veikti. Rinka yra maža, LT skyriai remiasi motininių bankų guidelines vykdydami tarptautines investicijas, jeigu jas iš viso daro. Turėti motininių kompanijų lygio research centrus tiesiog neapsimoka. Todėl pas mus, šie žmonės ilgainiui realiai tampa PR marionetėmis. Kur paklausa, ten ir pasiūla. Lietuvos verslui patinka eiti į renginius, valgyti keksiukus ir gerti kavą, à la pasiklausyti kokių tai protingų įžvalgų, žiniasklaidai tai irgi labai patinka, nes gali remtis „autoritetingu“ asmeniu ir copy paste daryti iš press-release. Nereikia samdyti ekonomikos ir žurnalistikos mokslus baigusių brangių specialistų.

Kadangi šie bankų analitikai (anaiptol jie ne ekonomistai [pagal darbą]) dirba vieni (arba turi max. 1-2 padėjėjus), tai jų rengiama medžiaga iš esmės yra

a) labai shallow (seklaus, lengvabūdiško) pobūdžio ir nepaisant to… b) … ją parengti atima labai daug laiko

Kažkiek laiko jie tikėtina skiria sektorinių rizikų analizei ir prognozavimui, bet iš mano patirties (bent jau 2011 m. atliktos praktikos DnB banke), didžioji dalis laiko visgi skiriama PR’iniam produktui (leidinukai, komentarai žiniasklaidai ir t.t.)

Nereikia suprasti klaidingai, šiek tiek PR nėra blogai, nes bankai taip signalizuoja savo kompetencijas. Kuo geresnės, tikslesnės įžvalgos, kuo labiau kompetentingi ekonomistai dirba banke, tuo labiau patikimesnis verslui, kaip partneris, atrodo vienas ar kitas bankas. Ir visgi, su laiku, nesubalansuojant teisingai, PR’as daro žvaigždes, kaip antai apie Nobelio premija svajojantis Ž.Mauricas, na arba narcizus, savo viduramžio krizės pasekoje, tampančius PR’ezidentais.

Gilioms analizėms, tyrimams, nėra paklausos, nei iš bankų pusės (motininiai bankai tai jau daro), nei iš vietinės rinkos (nes rinka per maža). Bet Lietuvoje mes turime fantasmagorišką „ekonomistų“ kultą. Jie kviečiami į Vyriausybės posėdžius, papasakoti ką galvoja apie VIEŠOJO SEKTORIAUS ATLYGINIMUS, ne retai kviečiami tapti patarėjais premjerams ir t.t. Tai ir mūsų neišprusimo ir žemos švietimo kokybės (ypač universitetų) problema. “Vakaruose” šias roles perima viešojo sektoriaus ekonomistai, dirbantys ministerijose, ministerijų moksliniuose research padaliniuose, kurie padeda politikams formuoti politiką. Vokietijoje tokie ministerijų research centrai veikia pagal užsakymą (temai), bet nepriklausomai (pagal išvadas). Lietuvoje iki to toli, STRATA veikia prie Vyriausybės ir pabandytų jie parašyti tai, kas Skverneliui nepatinka… Mane bandė kviestis SocMinas, panašiam projektui. Kai apteikiau savo vizijas, galimus tokio centro planus, buvo “ate ate”.

Atitinkamai, matome viešame sektoriuje kliedesius, korių kainą sumokame visi. Štai medikų tarpe - žinių ir supratimo apie sveikatos sektoriaus ekonomiką - 0, o rėkavimo, kaip jie nenori reformų (à la “socializmo ir lygiavos” - neišsemiama jūra), pvz., komentarai “Pandemijos Ekonomikos Grupė”je po mano paskutiniu postu, apie grįžtanti neoliberalizmą / kiek persipynė su PS Vizija projektu, bet…

(apie pati PS Vizijos projektą kalbėjom su JGA, podcastas čia, rekomenduoju pasiklausyt)

Bet kai nei privačiame sektoriuje, nei viešame, nėra paklausos mąstantiems žmonėms, aukštasis mokslas rengia atitinakmus dundukus. Paimkime VU EVAF :), kuriame taip didžiuojamasi Quantitative Economics kursu: 3 metai, ir „no unnecessary subjects“ kaip pasako vienas bandomasis triušis.

Visas video čia

Kai šalyje nebėra supratimo kas yra universitetinis išsilavinimas, tikėtis mąstymo toje šalyje neverta. Deja Lietuva, vietoj to kad siektų kokybės, siekia kiekybės ir seka iš paskos blogomis ES ir pasaulinėms tendencijomis. Aš įvardinu kritiką paprastai – ekonomistas, kuris nesupranta savo mąstymo ribotumo, nėra skaitęs A.Smith, K.Marx, M.Kayenes darbų, būna tik neveikiančių ekonominių teorijų prigrūsta skaičiuoklė. Deja tik tokias mes ir kepame. Apie tai siūlau paskaityti blogpostą “Apie artėjančią Lietuvos aukštojo mokslo mirtį”.

LDK BVP ;)

Nenoriu labai išsiplėsti apie LDK BVP, nes nesigilinau, kas kaip kada skaičiavo. Teoriškai tai yra įmanoma, nepaisant to, tokių laiko eilučių generavimas yra labai netikslus. Teoriškai turint gamybos apimtis (BVP) ir gyventojų skaičių, galima paskaičiuoti vidutinę palatos temperatūrą, tfui, BVP vienam gyventojui :D

Šaltinis: Mauricas,FB

Tačiau ar surinkta informacija atspindi visą BVP, kas tuo metu buvo apskritai vertintina kaip BVP, kaip vertinti namuose sukurtą savo naudojimui skirtą produkciją, kuri galimai sudarė ženkliai didesnę dali nei dabar ir t.t. klausimai, kuriuos reikia atsakyti, kartu pristatant tokius skaičiavimus pristatyti ir visas taikytas prielaidas, tam, kad publika suprastų skaičiavimo ribotumus. Įmanoma, bet per daug rimtai į tai žiūrėti nereiktų. Ad-hoc ir iš pilvo jausmo sakyčiau, kad tokios laiko eilutės gali (nepriklausomai nuo savo ribotumo), padėti vertinti socioekonominę bei politinę šalių raidą (t.y. vertinant metinius tokių rodiklių pokyčius surpasti ar gerėįjo, blogojėo gyvenimas) bei palengvinti politinių reiškinių interpretacijas. Tai nereiškia, jog galima palyginti įvariais bandymais aproksimuotus BVP įverčius 15 amžiaus lyginti su 21 amžiumi :D, nebent po 5 bokalo alaus, nori įrodyti, akd ekonomistai visgi turi humoro jausmą. Nežinau ar Mauricas pats rimtai į savo tuos LDK pateikiamus palyginimus žiūri ar ne. Čia jam geriau pačiam parašyk. Man jau mitinguot atsibodo.

Mažiau rimtai

Jeigu dar nestudijuoji ekonomikos, nenukabink nosies ir pasirink grafinį dizainą. Nereikia univero, reikia gebėjimų, tad tiks ir coursera.org. Svarbiausia darbo funkcija bus, nubraižius faktais neparemtus grafikus nuspalvinti taip, kad bar chart’ų spalvų gama atitiktų kompanijos kuriai dirbsi pasirinktą spalvų paletę.

Spalvas kaip žinia, geriausiai atvaizduoja MAC’ai, o ir šiaip, jie labai gerai atrodo. Jau vien sėdėdamas ir praskolintus pinigus išmesdamas (paskui gi atgausi tapęs chief economist) ant puodelio kavos Vilniaus gatvėje esančiame Star-bukse, bent jau gerai atrodysi. Kad nepalaikytų tavęs kokiu nevykusiu programuotojų ar dizaineriu, visad gerk kavą su švarku. Juodas čimodanas irgi yra a must, kaip ir akiniai. Ačkarikai visad atrodo protingi.

Geriausiai išsirinkti tokią kavinę, kur priešais banką, biški daugiau flair bus. Ir svarbiausia nepamiršk, net jeigu karjera kaip banko PR’čikui nepasiseks (sorry, chief economist for baltic states), visad galėsi tapti bent jau PR’ (-ezidentu / -emjeru) :)

O šiaip smagios vasaros ir gerų knygų skaitymo!

Užbėgant klausimui už akių, mano sekančio pusmečio skaitymai (taip aš labai lėtai skaitau) iš kairės į dešinę (dabar kankinuosi su “Kaip miršta demokratijos”, gal parašysiu recenziją apie šią nelemtą knygą…). Tiesa jeigu gausiu, į priekį prasistums S.Kelton “The Deficit Myth”